Ilgiuosi tavęs... 2

12

Vis dar jausdama šiokį tokį sutrikimą dėl tokio Tomo ir Arono pokalbio išlipu iš automobilio ir jų nelaukdama patraukiu į laiptinę, bet prie lifto vėl tenka sustoti ir palaukti, kol jie ateis. Net neįsivaizduoju kaip reikės man pažvelgti dabar Aronui į akis.

Kai tik pakylame į reikiamą aukštą išlipu ir nieko nelaukdama atidarau buto duris. Čia jau jaučiuosi kaip namuose ir net nesusimąstau, kad taip elgiuosi, kol nesustingstu stovėdama koridoriuje su pusiau nusirengta striuke.

-Aria, einam parodysiu ką gavau,- Tomas staigiai išdygsta priešais mane ir sugriebęs mane už jau ištrauktos rankos nusitempia į kambarius, o aš tik spėju pamatyti kaip mano krentančią striukę pagauna Aronas ir pakabina.

Svetainėje visi jau susirinkę tik Arono trūksta, kuris įeina iš karto po manęs ir savo brolio. Net mano teta jau čia ir padeda ruošti stalą, o aš būnu pasodinta ant žemės ir Tomas man pradeda rodyti naujus žaislus, kuriuos gavo. Pasiilgau šio mažo neklaužados. Aronas įsitaiso šalia savo tėčio ir jie apie kažką pradeda pašnibždomis šnekėtis, kol aš bandau klausytis ką kalba Tomas.

-Aria, gal galėtum ateiti ir padėti mums virtuvėje,- išgirdusi tetos prašymą atsistoju ir patraukiu į virtuvę iš kurios sklinda nepakartojamas kvapas.

Kai tik įeinu pamatau stovinčia tetą prie viryklės ir ruošiančia padažą, o Olivija puošia kalakutą.

-Tuoj galėsime eiti,- tyliai, sau palei nosį sumurma ji ir padėjusi dar vieną puošmeną iš daržovės įteikia lėkštę man į rankas ir apragina eiti atgal, jos tuoj ateis.

Padedu kalakutą į stalo vidurį ir atsisėdu į vieną iš laisvų vietų. Teta su Olivija greitai pasirodo ir atsisėda į savo vietas.

-Noriu pasidžiaugti, kad ir vėl susitikome, nors ir nešvenčiame padėkos dienos, bet ji yra puiki proga mums susitikti ir pabendrauti. Pasidalinti prisiminimais apie tėvynę ir kas atsitiko per trumpą laiką kol nesimatėme. Todėl pasidžiaukime šia laisva diena ir šiuo nepakartojamu vakaru, nes tokie gali vykti retai,- pasako ir atsistojusi pradeda pjaustyti kalakutą ir dėtį jį į lėkštes.

-Tai Aronai, ką studijuoji,- kai jau visi būna susidėję kas ko nori ir pradėję valgyti teta jo netikėtai to paklausia ir aš nustembu. Kodėl reikėjo būtent pradėti pokalbį su juo?

-Įstojau į fizikos fakultetą, o kaip sekasi jums su kavine?

-Puikiai, visai neseniai įsigijau kitas patalpas ir žadu plėsti verslą. Girdėjau, kad tau labai gerai irgi sekasi, patinka Niujorkas ar norėtum būti kažkur kitur?

-Net nežinau, kol kas atrodo, kad ir ten yra visai gerai.

-Aria, o kaip tau Niujorkas?- netikėtai sulaukiu klausimo iš jų tėčio ir iš nuostabos, net sustingstu trumpam laikui.

-Jis puikus ir iš tiesų gražus ir kai kurių vietų net nebūčiau suradusi jei ne jūsų sūnus,- pasakau ir bandau nieko nebeklausti, kad neužsivestu daugiau kalbos.

-O tai kur įstojai, nes atsimenu, kad dar svarstei tarp menų ir medicinos,- nežinau kodėl toks susidomėjimas, bet aš ir pati noriu tai baigti ir kuo greičiau jiems atsakau, kad pasirinkau mediciną ir nebebandau veltis į pokalbius, nes pati jaučiuosi nejaukiai, nes nepasakiau Aronui, kad būsiu pas jį o ir jam tikriausiai tėvai nepranešė.

Matau, kad visi kiti nelabai kreipia dėmesį į mane todėl ramiai galiu pabaigti savo maistą ir pasiklausyti ką kiti pasakoja apie savo gyvenimą. Tomas pradėjo lankyti futbolo būrelį ir jis jam labai patinka, dabar kai tik gali eina ir žaidžia laukia kartu su tėčiu. Paprašo ir Arono kažkada su juo pažaisti.

-Žinoma, mažiau, galėsime vaikystėje visada žaisdavau su... su kiemo draugais, ir tikrai būdavo įdomu,- jo ta menka pauzė viską pakeitė ir mane tikrai nustebino, nes jei ne ji tai aš patikėčiau juo, kad jis žaisdavo su daug kuo, bet dabar žinau, kad tai buvo kažkoks asmuo, kuris jam tikrai daug reiškė ir jis vis dar jį atsimeną.

Pastebiu kaip ir jo tėvai šiek tiek sutrinka ir susižvalgo pasiusdami vienas kitam liūdnus žvilgsnius, tačiau niekam tai neužkliūna ir toliau vyksta ramūs pokalbiai, kurių metu niekas nepastebi vis dar į kitur nuklydusio Arono.

Tomui greitai toks sėdėjimas atsibosta, tad jis tiesiog atsistoja nuo kėdės ir patraukia prie Arono, patampo jo ranką ir sulaukęs dėmesio priverčia jį atsistoti ir eiti kartu su juo. Praeidamas pro mane sugriebia už rankos ir nusitempia kartu su savimi palikdamas savo tėvus ir mano teta pasišnekėti.

Vos tik patenkame į kambarį būnu priversta sustoti, kad neatsitrenkčiau į Arono nugarą. Atsistodama šalia jo pamatau ant lovos padėta beveik Arono ūgio pliušinį žaislą, Beimaksą. Nieko nebelaukdama įsibėgėju ir šoku ant to žaislo, o Tomas irgi taip pat padaro ir šiek tiek ant žaislo nepataiko, daugiau ant manęs ir pavaidindama, kad užgavo susiriečiu, bet greitai vėl išsitiesiu ir pradedu jį kutenti.

-Kada tu jį gavai?- mūsų linksmybes pertraukia Arono klausimas ir aš nustoju jį kutenti.

-Aria man padovanojo per gimtadieni, ką žiūrėsim?- Tomas nueina prie savo turimų diskų, o aš vis dar nenuleidžiu žvilgsnio nuo Arono, kuris keistai žiūri į mane.

Nenoriu iš jo atimti brolio, bet kai pamačiau šį žaislą iš karto nupirkau Tomui nieko blogo neturėdama mintyse. Tačiau jei dėl to ant manęs pradės pykti Aronas, kad iš jo bandau atimti brolį, tebūnie. Jis atsisėda iš kitos Tomo pusės ir susitelkia į filmuką , kurį jo brolis sau pasileido, o aš negaliu.

Vis galvoju apie tai kaip pasikeitė šis kambarys, kaip nebeliko jokių Arono daiktų ir jo pačio šiame kambaryje. Dabar čia pilna žaislų ir jie išmėtyti.

Matau kaip po truputį Tomą ima miegas ir jis nesusitvardęs nulenkia galvą ir užmiegą ant Arono. Jis paimą pultelį ir šiek teik pritildo garsą, bet palieką įjungtą ir aš nesusitvardžiusi atsisuku ir apsižiūriu į jį.

-Kodėl nesakiai, kad praleisi Padėkos dieną kartu su manimi ir mano šeima?- to nesitikėjau, tikėjausi, kad klaus apie žaislą, apie savo brolį, bet tik ne tai.

-Na aš nežinau,- pasakau ir nusisuku į sieną pamatydama ant jos nuotrauką, kurioje yra Tomas ir Aronas Disneyland, aš ją padariau ir padaviau Tomui po Arono išvažiavimo.

„Nuotrauka padės, ji tau padės prisiminti brolį ir neatrodys, kad jis kažkur yra toli. Tada tu galėsi su juo pasišnekėti bet kada."

Gal tokie žodžiai ir skambą keistai, bet jei ne jie Tomas būtų palūžęs panašiai kaip ir aš tikriausiai po to kai persikrausčiau į Londoną. Aronas retai šnekėdavo su broliu ir galvojau, kad tai jam apdės, bet apdėjo ne jam vienam, bet ir man.

-Aria, nemeluok man, pasakyk, kodėl jus apkvietė kartu atšvęsti Padėkos dienos,- pajaučiu iš Arono sklindančia įtampą todėl suprantu, kad teks papasakoti kas įvyko po to kai jis išvyko.

-Tau išvykus aš nežinojau ką galėčiau toliau veikti, visus savo pomėgius mečiau, nes jie primindavo tave. Pradėjau dirbti kuo ilgiau kavinėje ir būti susitelkusi tik į mokslus. Vieną kartą užsuko į kavinę tavo mama ir paprašė, kad pasaugočiau Tomą, sutikau, ir taip po truputį vis dažniau susitikdavo, jie ateidavo į kavinę, pas mus į svečius ir per padėkos dieną kai tu pranešei, kad negrįši tavo tėvai pagalvojo, kad būtu puiku atšvęsti ją kartu, nes mes buvome tik dvi, o kai daugiau žmonių būna daug linksmiau.

-Tai tu nori apsakyti, kad tai tiesiog tapo įpročiu ir jus dėl to užmiršote man pranešti.

-Tikriausiai, ir dar gal dėl to, nes nežinojo kaip mes bendrausime susitikę.

-Na mes vėl draugai ir vėl bendraujame, beje daugiau mano broliui tokių žaislų nedovanok,- pasako lyg viską nustumdamas į šoną ir aš neįsivaizduoju kiek jis dar gali savyje daug ko slėpti.

-Pavydi?

-Žinoma, juk aš irgi ką nors noriu iš tavęs gauti.

Su šypsena pasako ir aš nieko daugiau nepasakydama tik nusišypsau, nes jis ir vėl pradės mane erzinti ir tikriausiai viskas grįš į tai kaip buvo prieš Nepriklausomybės dieną.