Ilgiuosi tavęs... 2

20

Juoda suknelė.

Jos sijonas yra prigludęs prie mano kojų ir baigiasi virš kelių. Viršutinė dalis yra taip pat prigludusi ir laikosi tik ant šleikučių, kurios nugaroje yra sukryžiuotos, nuo juosmens eina permatomas juodas šleifas sukurdamas permatomo, siekiančio žemę sijono vaizdą. Aukštakulniai taip pat juodus ir apie čiurnas aprišti šniūreliai.

Ant rankos baltuoja abidvi apyrankės. Pakeliu ją, kad pasitvarkyčiau suformuota šukuoseną ir garbana liktu vietoje, ir kai tik sujudu ant rankos sužaižaruoja žiedas. Plaukai sumesti į vieną pusę ir taip atidengia kaklą. Violetinė plaukų sruogą šukuosenoje yra gražiai įpinta ir atrodo lyg rami banga.

Kayla man padarė paprasta dieninį makiažą, bet ir tai atrodo šiek tiek persistengta su juo.

-Kaip aš tau pavydžiu...- išgirstu Ky atodūsi ir pasisukusi pamatau ją stovinčia mano kambario tarpduryje ir žiūri į mane.

-Kodėl? Man visai patinka ir jūsų planai,- pasakau ir pagriebiu nuo stalo delnine. Dar kartą pasižiūriu į veidrodį ir išeinu iš kambario.

-Eini į vieną iš geriausių Niujorko restoranų, o gal net ir pasaulių. Neįsivaizduoju kaip Aronui pavyko gauti stalelį, bet tau žiauriai pasisekė.

Aš jai nusišypsau ir nieko neatsakau. Man nelabai rūpi kur aš būsiu, svarbiausia, kad su juo. Su žmogumi, kurį myliu.

-Važiuosit pas jį?- pakalusiu rengdamasi paltą, kol ji laiko mano plaukus, kad nesuvelčiau šukuosenos.

-Aha, užsisakysime kokio nors maisto ir žiūrėsime kokį nors filmą,- atsiremia į siena ir nužvelgia mane papurtydama galvą su šypsena.

Pasigirsta durų skambutis ir ji paragina mane su ranka, o pati dingsta savo kambaryje. Lėtai prieinu prie durų ir jas pravėrusi netenku žado.

Priešais mane stovi Aronas su juodu kostiumu ir baltais marškiniais, kaklaraiščio nedėvi, o viršutinė saga yra neužsegta. Paltas su švarku yra atsegtas ir matosi balti marškiniai. Rankoje laiko vieną rožę ir matosi išlindusi apyrankė.

-Mano meilei,- prieina prie manęs, paduoda rožę ir pabučiuoja lūpų kamputį. Toks jo elgesys mane iš karto priverčia nusišypsoti. Pamerkiu gėlę ir uždarau duris.

Eidami žemyn susitinkame su Aidenu, kuris tik staigiai pasisveikina su mumis ir net nestabteli, o kyla vis aukštyn. Nors ir mes nelabai su Aronu kreipiame dėmesį į aplinką. Susėdame į automobilį ir patraukiame į jo užsakyta vietą.

-Atrodai, kaip deivė,- sustojus prie šviesoforo Aronas atsisuka į mane ir paliečia mano kaklą patraukdamas, plaukų sruogą.

-O tu pats ne prasčiau, tikras karštas ir viliojantis graikų dievas,- jis pakelia mano ranką prie savo lūpų ir pabučiuoja.

-Tik dėl tavęs.

Važiuojame tyloje laikydami vienas kito ranką. Nieko nesakydami. Jis savo pirštu glosto mano ranką. Pagaliau viskas tobula. Viskas yra daug geriau nei tą vasarą.

Sustojame aikštelėje ir Aronas išlipa pirmas, kad atidarytų man duris. Pasiūlo man parankę į kuria su malonumu įsikabinu ir patraukiame prie medinių durų su langu. Restoranas yra prie didelės aikštės, kurioje visada verda gyvenimas, net ir dabar čia vaikšto žmonės su vaikais. Pro didelį restorano langą, kuris yra suskirstytas į mažus langelius ir iš jų sklinda šviesa.

Kai tik įeiname mus pasitinka tamsuma, kuria išsklaido blanki šviesa. Rūbus paliekame šiame kambarėlyje ir Aronas ranka praskleidęs užuolaidas praleidžia mane pirmą ir prieš mano akis atsiveria nepakartojamas vaizdas. Dešinėje pusėje yra židinys, o kairėje baras. Prie židinio padėti krėslai, o toliau stovi fortepijonas. Lemos yra žvakių imitacijos, o toliau matosi laiptai ir stalai, kurių kai kurie jau yra užimti, o kiti dar tušti ir apkloti baltomis staltiesėmis.

Aronas uždeda savo ranką man ant liemens ir parodyta kryptimi mane nuveda prie staliuko. Atitraukia kėdę ir padeda man atsisėsti. Šalia mūsų yra didžiulis langas panašus į dvaro langus. Ant stalo stovi puokštė gėlių ir padėtos taurės.

Užsisakome valgyti ir kai tik suprantame, kad padavėjas dabar greitai neateis.

-Ar kada nors galvojai grįžti į Anglija?- paklausiu Arono, nes kol kas aš pati žinau, kad į gimtinę grįšiu.

-Gyventi ne. Tačiau aplankyti ir pasižvalgyti galvojau, nes norėtųsi pasižiūrėti kaip pasikeitė namai, nuvykti į miestą, kuriame augau. Beje pasižiūrėjau kiek ten gyventoju, keli šimtai tūkstančių,- pasako, bet mano mintys jau nuklydusios kitur.

-O iš kokio tu miesto?- žinau, kad jis man sakė, bet tai buvo pačioje mūsų susipažinimo pradžioje.

-Leičsterio,- pasako ir gurkštelį iš taurės. Negalėdama patikėti prunkšteliu, bet greitai prisidengiu burną.- Kas?

-Šnekėjau su tėvais apie savo kai kuriuos prisiminimus apie vaikyste ir kaip gyvenome name. Tai paaiškėjo, kad aš pirmus kelis metus gyvenau irgi ten pat kaip ir tu,- pasakau ir pasižiūriu į jo akis, kurios su juoko kibirkštėle žiūri į mane.

-Pasaulis tikrai mažas.

-Tai jau taip,- pritariu jam ir įsidedu į burną kąsnį.

***

Pabaigę valgyti atsistojame ir pajudame prie paltų. Žmonių čia susirinko daugiau nei buvo prieš tai.

-Noriu tave nusivežti į vieną vietą,- man jau nebesvarbu, kur jis mane veš, svarbiausia, kad būčiau su juo.

Padeda man apsirengti paltą, o savo užsideda ant rankos ir pasako man išeiti, jis tuoj ateis. Išėjusi į lauką pasižvalgau po apšviestą aikštę ir su daugiau jaunimo. Matau daug vaikštančių merginų ir jos vis žvalgosi aplinkui. Nekreipdama dėmesio į tokį jų elgesį gūžteliu pečiais ir atsisuku į restoraną, kur kaip tik pamatau pro jo duris išeinantį Aroną.

Jis man nusišypso ir patraukia link manęs, o aš prie jo, bet man kelią pastoja prieš jį atsiradęs žmonių būrys ir po visur pasklinda blykstės. Pro tarpus matau kaip Aronas dangstosi nuo kamerų, bet jam nelabai pavyksta.

-Kodėl jūs slėpėte savo veidą?

-Ar jūs esate tikrasis Luke?

-Su kuo čia buvote?

-Koks jūsų tikrasis vardas?

Jaučiu kaip iš lėto traukiuosi tolyn vis dar žiūrėdama į Aroną. Jis patraukia savo ranką nuo veido ir pamatau jo klaidžiojančias akis. Mūsų akims susitikus, jo veidas sustingsta ir staigiai, pamatęs kažką nuliūsta ir matau kaip jis pradeda brautis artyn manęs, bet jam kelia užtveria žurnalistai.

Girdžiu tolumoje šūksnius, kurie šaukia Luke.

Ne, jie šaukia Aroną.

Lėtai apsisuku nenuleisdama akių nuo Arono ir paskutinį kartą į jį pažvelgusi papurtau galvą ir ją nuleidžiu. Dar spėju pamatyti kaip jo rankos nusvyrą, o jis pats sustingsta. Jį man uždengia žurnalistų ir gerbėjų alink jį pradėjusių rinktis pulkas, ir jis paskęsta jų minioje.

Eidama tolyn nuo jo ir jį apsupusiu žurnalistų girdžiu kaip parke buvusios merginos šaukdamos bėga link jų ir kai kurios atsitrenkia į mane. Tačiau aš nesustoju ėjusi ir kai tik pasiekiu gatvę sustabdau pirmą taksi ir įsėdu į jį. Vairuotojui pasakau kur mane vežti ir pajaučiu kaip mano skruostu nurieda tyli ašara.

Įėjusi į butą išgirstu tik spengiančia tylą. Suklumpu prie durų ir panardinu savo veidą į kelius išliedama visą liūdesį, kurį laikiau nuo tada kai viską supratau.

Dar viena paslaptis.

Dar kartą sužeista širdis.

Kodėl aš jam tai leidau?

Viskas buvo per daug tobula...

Nebeturiu jėgų raudoti, todėl tik atremiu galvą į duris ir leidžiu savo ašaroms tyliai tekėti mano skruostais...