Ilgiuosi tavęs... 2

14

Sėdžiu su Kayla automobilyje ir važiuojame link salės, kurioje vyks koncertas. Ji nestygsta vietoje, nes bilietai yra tikrai brangus, o aš juos gavau ir veduosi ją. Na iš tiesų aš jų net neieškojau, man juos davė Luke. Nežinau ar tai galima laikyti naudojimusi, bet aš jo neprašiau, tad gal ne...

Kai jai pasakiau, kad eisime į koncertą ji vos manęs nepasmaugė iš ton džiaugsmo. Girdėjau, kaip ji su kitais šnekėjo apie mane, kad aš vėl tampu savimi ir tikiuosi, kad viskas bus gerai ir nieko bendraudama su Aronu nesugadinsiu. Na mes kaip ir sutarėme, kad praeitis neišlis ir nereikės dėl jos jaudintis, bet taip pat kirba noras sužinoti, kodėl jis taip pasielgė. Tačiau aš tuo pačiu metu ir nenoriu, nes žinau, kad tai įskaudins ne tik mane vėl, bet ir jį ir jis vėl atsiribos nuo visų.

Negaliu patikėti, kad tuos metus, kai aš buvau čia ir mokinausi jis nuo visų atsiribojo ir tarsi pradingo ir niekas nežinojo ką jis veikia, o jis su jais pradėjo bendrauti visai neseniai kažkur apie vasaros pabaigą. Nenoriu, kad tai ir vėl atsitiktu. Gal jis ir atrodo apsikeitęs, bet jau geriau, kad su mumis bendrauja nei atsiriboja.

Kayla pradeda dainuoti vėl jo dainą taip išblaškydama mano mintis. Nors man ir atsibodo jas visada girdėti, bet net nebandysiu jos išjunkti, nes mane gali užpulti. Tikriausiai gerbėjos niekada nesikeičia, nesvarbu kiek laiko jau girdi dainas ir ką išgirsta.

Kol aptenkame į salę reikia ilgiau palaukti, bet tai praverčia, nes mūsų vietos vėl beveik pirmoje eilėje ir tai puiki dovana. Nežinau kokia progą jis turėjo omenyje, bet džiaugiuosi, kad galėjau vėl ištrūkti iš namų. Aš pati jaučiuosi, kad vėl tampu savimi, jei tai galime taip pavadinti. Žinoma plaukų spalvos nesusigrąžinu, na tos vienos sruogos, bet aš atsisakiau muzikos, kuri yra niūri. Žinoma kartais ją vis dar įsijungiu, nes ji tikrai gera, bet nežadu jos vėl ištisai klausytis.

Kaip ir pirmame koncerte atėjus laikui šviesos staiga užgęsta ir prožektoriai šviečia tik tai iš už nugaros ir įdomiai yra apšviesta veidas. Matosi nukritę į vieną pusę plaukai, o pats veidas vėl išpaišytas žaliais ir mėlynais neonineis dažais, kurie dabar ir matosi. Rankose laiko gitarą ir tik tai dėl kontūrų matau kaip jis groja.

Esi vienintelė tokia,

Kuri prikėlė mano širdį plakt

Ir jei ne tu

Aš vis dar miegočiau amžinam miege.

Aš noriu tau tiek daug papasakot,

Apie save, apie tave,

Apie istoriją,

Kuria kuriu tik tau...

Jam tik praėjus dainuoti išgirstu kaip visa salė nutylą, nes net ir aš žinau, kad jis šitos dainos dar nėra dainavęs ir niekas nėra jos girdėjęs. Mes pirmi kurie ją išgirdome. Nesigirdi jokio garso tik tai kaip jis dainuoja.

Jam pabaigus pasigirsta šūksniai, kurie rodo, kiek jis turi gerbėjų, kurios nori su juo susitikinėti ir nori, kad ši daina būtu skirta tik joms.

Jis nieko apie dainą nepasako tik tai pagal dažus galiu pasakyti, kad jo veide atsiranda šypsena ir jis padėjęs gitarą į šalį užtraukia visiems jau gerai žinoma dainą apie tai, kad čia jo istorija.

Žinau tik tiek, kad su šia daina jis ir pakilo į šias aukštumas, jei ne ji jis tikriausiai vis dar būtu kartu su mumis ir niekuo neišsiskirtu, tik kartais, tikriausiai, lankytųsi laisvo mikrofono vakaruose.