Ilgiuosi tavęs... 2

8

-Kodėl tu nori, kad aš tai mokėčiau?- jaučiu kaip stoviu sukryžiavusi rankas ir susiraukusi bei žiūriu į berniuką iš nuotraukos, kuris rankoje laiko riedlente.

-Noriu tave pamokinti, nes aš turėjau žaisti su lėlėmis, todėl tu turi žaisti ir tai ką aš noriu,- griežtai pasako ir nuleidžia riedlentę ant žemės.

-Žaisti su lėlėmis yra įdomu, o tai ne,- parodydama į riedlente pasakau ir sukrentu ant žemės dar labiau susiraukdama ir nusigręždama nuo jo.

-Aria, juk niekada nedaryčiau to, kas tau nepatinka,- pajaučiu rankas sau ant pečių ir jaučiu kaip mano pyktis atsileidžia.

-Erikai, juk žinai, kad man nepatinka nei riedučiai, nei dviratis,- nuliūdusi pasakau, bet vėl jau atsisukusi į berniuką.

-Kiek kartų sakiau, kad manęs nevadintum, kaip to princo iš savo filmuko, Ariele.

Išgirdusi tokius žodžius noriu tik nusijuokti iš naivumo, bet pajučiu kaip akyse pradeda tvenktis ašaros.

-Bet tu juk juodaplaukis ir aukštesnis už mane, tik tai, kad tavo akys yra kitos spalvos nei jo,- pasakau ir atsitraukiu nuo berniuko.

-Gerai, būsiu Erikas, jei tik leisi man tave išmokinti važinėti riedlente,- duoda man tokį ultimatumą ir ištiesęs ranką laukia kol aš ją paimsiu.

Įsikimbu į jo ranką ir padėdama jo atsistoju. Riedlentė guli ant gristo kiemo takelio ir Erikas ką atvertęs padeda man ant jos užlipti. Laikydamas už rankų mokina mane važiuoti ir kai išmokstu išlaikyti pusiausvyrą jis mane paleidžia ir leidžia pabandyti vienai. Netikėtai pradedu šiek tiek svyruoti ir neišlaikiusi pusiausvyros pergriūnu ant žemės ir susižeidžiu koją. Pasižiūrėjusi į ją pamatau, kad ji pradėjusi kraujuoti ir nesusitvardau ir pradedu verkti.

Girdžiu kaip atbėga Erikas ir suklumpa šalia manęs ir pradeda mane guosti, kad čia nieko tokio nėra, kad žaizda greitai užgys. Pradedu ramiau verkti ir su purvinais delnais nusišluostau ašarų takelius. Jau noriu stotis ant kojų, bet iš kažkur išdygsta mano mama ir pakėlusi mane ant rankų nusineša namo, o per jos petį matau nustebusi berniuko veidą, kuris lydi mane graudžiu žvilgsniu.

Jaučiu ant savo liemens sunkias rankas, kurios yra apsivyniojusios aplink mane ir spaudžiančios prie savęs. Girdžiu kaip tyliai užsiveria durys, bet nenoriu pramerkti akių todėl tiesiog dar labiau pasitrinu į patalinę ir apsiverčiu, taip nosį panardindama į kažkokį linkį, kuris atsiduoda pušimis.

Tai toks geras ir raminantis kvapas, kad net nepagalvojusi daug stipriau apsikabinu tą žmogų ir panardinu savo veidą į jo linkį. Tai toks artimas jausmas, kurio neįmanoma pamiršti ir atsisakyti, nes jis tave vis šaukia.

Dar kartą išgirstu kaip atsiveria ar užsiveria durys, nes nenoriu atsimerkti ir išgirstu juoką, kuris greitai dingsta.

Po kurio laiko pajaučiu kaip kažkas paliečia mano plaukus ir per juos perbraukia su ranka. Juos pradeda sukti aplink pirštą ir kartais perbraukti su ranka per juos. Pirštai nuslysta prie kaklo ir pajaučiu kaip pajudina grandinėlę, ant kurios kabo Arono dovanotas žiedas praeitą vasarą. Pajutusi, kad to žmogaus pirštai slenka link žiedo ir žada jį liesti greitai pramerkiu akis ir susiduriu su miško žaluma.

Staigiai pabandau pasitraukti nuo Arono, bet jo ranka esanti aplink mane man neleidžia nuo jo pasitraukti todėl jis vis dar su kita ranka laiko žiedą ir jį apžiūrinėja. Patraukia savo ranką nuo jo ir sutelkia žvilgsnį į mane ir aš iš savo akių bandau išspinduliuoti visą nepasitenkinimą, kad jis yra mane apkabinęs.

-Labas rytas,- linksmai pasako ir atlaisvinęs savo ranką nuo mano liemens atsigula ant nugaros ir susideda rankas po galva.- Žinok, kad tu mane pažadinai, o man buvo nuobodu, todėl pažadinau tave.

Tokie jo žodžiai mane nustebina, bet aš nieko daugiau negaliu daryti tik tai kaip klausytis jo šnekų todėl atsisėdu ir išsirąžau. Jaučiu kaip ir Aronas irgi atsisėda ir jis prisislenka irgi arčiau manęs ir taip pat atsisėda ant lovos krašto.

-Ir kaip gi aš tave pažadinau?- linksmai paklausiu nors ir keista su juo atsibusti, bet bandau to neparodyti.

-Labai norėjai miegoti, tikriausiai, kad net savo veidą padėjai į mano kaklo linkį ir pradėjai kvėpuoti taip, kad kutendama mano kaklą savo iškvepiamu oru mane pažadinai,- linksmai pasako ir apkabinęs mane nugriūna ant lovos ir atsiduria virš manęs. Dėl tokio jo elgesio tik pavartau akis ir pasižiūriu į šoną, kuriame tarp pagalvių pamatau pliušinį rudą meškiuką, kuris rankose laiko širdutę.

-Tu ji vis dar turi?- sutrikusi paklausiu ir ištiesusi ranką paimu jį į rankas ir pakeliu prieš savo veidą, juo uždengdama Arono.

-Taip, tik dažniausiai, jis taip man į nosį savo plaukų nekiša,- patraukdamas savo veidą į šoną jis pasako ir pradeda lenktis artyn manęs, bet aš prispaudžiu prie jo krūtinės meškį ir pajaučiu kaip jo širdis plaka.

Jo veide yra šypsena ir jis vėl bando lenktis link manęs, bet jis vėl sustabdomas, tik ne manęs, o prasivėrusių kambario durų ir abudu staigiai pasukame galvas į duris, kurių tarpduryje stovi Džeimsas su Mia.

-Ką sakiau, kad jie vėl bus kartu,- pasigirsta Džeimso teiginys ir neiškentusi metu rankose laikytą meški į duris, bet jie spėja jas užverti ir vėl palieka mus vienus kambaryje.

-Nemėtyk mano daiktų, jie ne tam skirti ir džiaugiuosi, kad jie taip mano tik gaila, kad tu taip nemanai,- išgirstu liūdna Arono balsą ir pasisukusi pamatau jo kreivą šypsenėlę.

-Gerai, lipk nuo manęs,- pasakau, bet jis atpalaiduoja savo rankas ir nugriūna ant manęs taip suspausdamas mane.

Pajaučiu kaip jis su savo nosimi paglosto mano kaklo linkį ir papučia orą taip sukutendamas mane ir nesusivaldžiusi nusijuokiu, o jis tikriausiai tuo pasinaudojęs pasislenka ir pabučiuoja man į kaklą. Tai pajutusi staigiai jį nuverčiu nuo savęs ir pašoku nuo lovos taip pasitraukdama kuo toliau nuo jo.

Jo veide pamatau nuoskaudą, kuri greitai yra paslepiama ir daugiau nieko nelaukusi pasišalinu iš jo kambario patraukdama ten iš kur sklinda draugų balsai. Tik man įėjus visi iš karto nutyla, o Kayla lyg kokia bendrininkė man pamerkia akį. Pasižiūriu į juos klausiamu žvilgsniu ir laukiu kol kuris nors vienas ką nors man pasakys.

-Manėm, kad tu ant jo pyksti, bet kai pamatėm kaip miegat supratom, kad jau ne be,- pasigirsta Kaylos aiškinimas, kol ji man ruošia arbatos puodelį, bet atsisuka su dviem ir abu ištiesia į mano pusę.

Pajaučiu kaip man už nugaros atsistoja žmogus ir pasisukusi pamatau Aroną, kuris ir paima vieną iš ištiestų puodukų. Sutrikusi padarau tą patį ir atsisėdu į laisvą vietą, o Aronas šalia manęs lyg nenorėtų, kad būčiau toli nuo jo.

-Žinoma, kad atleido, juk ji ant manęs negali ilgai pykti, kai tik pradeda matyti kiekvieną dieną,- pajuokauja ir pasisukusi į jį matau, kaip jis pasilenkia link manęs ir nusiunčia bučinį. Nusišypsau ir nusisuku nuo jo.

Sėdime prie stalo ir kalbamės laisvai su draugais apie tai kaip mums sekasi, taip lyg praeitą vasarą kai visi buvome laimingi ir nei vienas negalvojo apie tai kas kiek turi paslapčių. Vis prisiminimais grįžtu į ją, nes kitaip nieko negaliu galvoti, tai kol kas skaudžiausias dalykas, kuris man yra nutikęs. Pabandau tai pamiršti ir vėl susitelkti į draugų pokalbį, kuris yra linksmas, nes girdžiu vis atsklindanti juoką.

Taip pasėdime kurį laiką kai visi po truputį pradeda skirstytis ir Aronas pasiūlo mane ir Kayla parvežti namo ir mes tuo pasinaudojusios jau sėdime jo automobilyje ir laukiame kol pajudėsime iš vietos ir galėsim atsigaivinti savo namuose.

Sustojus prie mūsų daugiabučio Kayla iš karto iššoka iš automobilio ir patraukia į laiptinę, o aš lieku sėdėti viduje.

-Kažką pamiršai?- paklausia lyg norėtų, kad su juo praleisčiau daugiau laiko ir, kad jam reikėtų grįžti atgal ir vėl reikėtų važiuoti ar kur nors užsibūti.

-Aš tiki norėjau tavęs paklausti, ką tu vakar norėjai man pasakyti,- prisimenu, kaip jis buvo susikaupęs ir vis galvojo ar tikrai verta man tai sakyti.

-Norėjau tavęs atsiprašyti, kad sutrukdžiau pokalbį, tik tiek. Aš iš tiesų jaučiuosi nemaloniai, kad neleidau tau ramiai pakalbėti, todėl atleisk man.

Jam tai pasakius patikinu, kad tai nieko tokio, kad viskas gerai ir patraukiu link buto, o jis nuvažiuoja atgal.