Ilgiuosi tavęs... 2

4

Išeinu iš universiteto pastato ir pakėlusi galvą į dangų pamatau, kad jis yra apsiniaukęs, bet kol kas dar nežada pradėti lyti, tad tik pasitvarkau ant peties kabančia kuprinę ir kartu su keliais kitais studentais nusileidžiu laiptais žemyn.

-Aria!- tai išgirdusi atsisuku į tą pusę iš kurios tai atsklido ir pamatau į automobilį atsirėmusį Aroną, kuris pamatęs, kad aš jį pastebėjau atsitraukia nuo automobilio ir pamojavęs nusišypso bei pradeda artėti link manęs.

-Ką čia veiki?- nustebinta tokio jo pasirodymo paklausiu.

-Pagalvojau, kad gal reikėtų paimti tave, juk pranašauja lietų, o tu tikriausiai net neturi skėčio,- vis dar besišypsodamas pasako ir permeta savo ranką per mano pečius taip pradėdamas vesti mane link savo automobilio.

Nesipriešindama patraukiu kartu su juo vis dar negalėdama atsigauti, kad jis buvo prie mano universiteto ir tai kaip jis kalbėjo, lyg nieko nebūtų buvę beveik prieš metus ir mes esame vėl geri draugai.

Kai tik atsisėdu į automobilį ir uždarau duris ant priekinio automobilio stiklo pradeda kristi retus lietaus lašai, kurie greitai baigiasi ir prasideda stiprus lietus, kuris įkalina mus automobilyje. Aronas iš karto įjungia muziką ir pradeda važiuoti į visiškai priešinga krypti nei yra mano namai.

-Kur tu mane vežiesi? Man reikia grįžti namo,- paklausiu, bet jis nieko neatsako tik nusišypso ir toliau važiuoja nekreipdamas dėmesio į mane.- Aronai, kad pasakiau jog galime būti draugai tai dar nereiškia, kad pradėsiu bendrauti su tavimi visada kai tik užsigeisi, aš vis dar pykstu ant tavęs dėl to, ką padarei...

-O aš maniau, kad mes tai jau išsiaiškinome ir nebereikia daugiau ten grįžti.

-Bet aš tau ir sakiau, kad jei nebus draugų aš nematau reikalo ten eiti ir būti su tavimi.

-Nesijaudink, tai turėtų tau patikti ir vėliau mes ten susitiksim ir su draugais, tiesiog aš tave paėmiau, kad nebūtų taip nuobodu man laukti ir žinant tave tu tikriausiai jei grįžtum namo net nebenorėtum čia ateiti.

Tai pasakydamas staigiai pasuka į laisvą atsiradusi tarpą ir priverčia mane įsitverti durelių. Daugiau nieko nekalbame tik ramiai važiuojame ir pasižiūrėjusi pro langą pamatau iškreipta keisto rajono vaizdą, kuriame yra daug piešinių, kurie gal ir pagražiną gatvę, bet sukelia ne kokį jausmą ir dar tokiu metu. Aronas daugiau nevažiuoja, o kaip tik sustoja šioje gatvėje ir išjungia variklį.

-Ką mes čia veikiame?

-Eisime į kavinę ir ten lauksime savo draugų, o kol kas pasėdėk viduje,- tai pasakęs kažką pagriebia nuo galinės sėdinės ir išlipa į lauką, o aš lieku sėdėti viena viduje, bet greitai tai baigiasi ir iš mano pusės būna atidarytos durys, prie kurių stovi Aronas ir virš savęs laiko skėti ir laukia kol aš taip pat išlipsiu iš automobilio. Nenorėdama sušlapti stengiuosi kuo greičiau išlipti ir taip išeina, kad man tenka prisiglausti kuo arčiau Arono ir jis tai pajutęs apkabina mane per liemenį ir dar labiau arčiau prisitraukia mane prie savęs. Norėčiau atsitraukti, bet tada pakliūčiau į lietų ir nieko gero iš to nebūtų, tad lieku stovėti šalia jo ir leidžiu jam būti apkabinus mane per liemenį. Žmonių kaip kituose miesto gatvėse čia nelabai matosi todėl mes greitai patenkame į kavinės vidų ir aš iš karto atsitraukiu nuo jo taip vis tiek pajausdama dar kelis lietaus lašus, kurie nuvarvėjo nuo skėčio ir užtiško ant manęs.

Apsižvalgiusi po vidų pamatau tik porą žmonių, kurie sėdi žiūrėdami pro langą ir nekreipdami dėmesio į tai kas dedasi aplinkui. Patraukiu prie kasos ir užsisakau arbatos, kad nors kiek sušilčiau, nieko daugiau nelaukdama patraukiu prie staliuko prie kurio atsisėdo Aronas ir dabar žiūri kažką savo telefone ir net nekreipia dėmesio į tai, kad aš atsisėdu šalia jo, tad aš irgi išsitraukiu telefoną ir pamatau, kad yra atėjusios kelios žinutės iš Luke.