Ilgiuosi tavęs... 2

22

Kai tik išėjau iš restorano mane užplūdo žurnalistai ir pradėjo klausinėti, kvailiausių klausimų. Nekreipdamas dėmesio į juos praėjau žvalgytis pro juos ieškodamas Arios ir kai ją pamačiau sustingau. Mano nepakartojama deivė verkė, per mane, vėl per mane.

Bandžiau ją pasiekti, bet buvo beprasmiška, nes nei vienas iš jų man neleido nuo jų pasitraukti ir pamačiau tik kaip Aria nusiminusi papurto galvą ir paturkia tolyn nuo manęs. Aš jos negaliu nei sustabdyti, nei paaiškinti viską.

Prie žurnalistu prisideda dar ir gerbėjos. Nebegaliu apsiginti nuo jų dėmesio, bet iš kažkur atsiranda mano apsauginiai ir apsupę išveda mane iš būrio, vienam pasakęs kur yra mano automobilis paprašau jo paimti, o su kitais įsėdu į įmonės. Išsitraukęs telefoną įsijungiu savo visus profilius ir pamatau viename iš jų įkeltą nuotrauką apie susitikimą ir įkelta mano nuotrauka.

Nekreipdamas į nieką dėmesio praeinu pro šalį ir patraukiu į savo vadybininko kabinetą. Nesibeldęs į jį įsiveržiu ir randu jį kalbantis telefonu. Iš to ką jis sako suprantu, kad su žurnalais. Jo veide šviečia didžiausia šypsena ir man net nereikėjo pamatyti jos, kad suprasčiau, kad tai jo darbas.

-AŠ TAU SAKIAU LAIKYTI MANE PASLAPTYJE!

Jis baigia pokalbį ir pasižiūri į mane. Visas susiraukęs ir piktas tikriausiai dėl mano elgesio.

-Tu turėtum man būti dėkingas, kad ištraukiau tave iš nežinios, o dabar pyksti, kad tavo reitingai dar labiau pakils?- girdžiu jo balse nuostaba, nesusivaldau ir pradedu keiktis.

-TAIP! Kokia teisę tu turi tai spręsti, aš sakiau, kad man šlovės nereikia čia tau visko reikėjo. O dabar griauni mano gyvenimą,- su ranka parodau į duris ir gyliai kvėpuodamas laukiu kol jis ką nors atsakys.

-Turi sutarti, manęs negali palikti, o aš tavo karjera koreguoju kaip noriu. Norėsiu - sužlugdysiu, norėsiu - paversiu dievaičiu. Todėl grįžk namo ir nusiramink.

Nieko jam neatsakau, o tik apsisukęs išeinu iš jo kabineto. Lipdamas laiptais ir visą kelia namo bandau prisiskambini Ariai, bet ji neatsako. Įžengiu į savo butą ir jai skambinu dar kartą, bet vėl girdžiu tik šaukimą, o daugiau nieko, jokio jos balso. Neiškentęs paleidžiu telefoną į sieną ir nueinu į kambarį, bet sustingstu prieš save pamatęs lovą.

Pasiimu visus daiktus ir nueinu ant sofos. Negaliu miegoti lovoje, kai prisiminimai vis dar švieži, arba iš viso daugiau niekada nemiegosiu. Nusimetu patalus ant sofos ir susirangau joje.

Bandau nors kiek užmigti, bet man niekas nepadeda ir akys visada būna atmerktos. Galvoju apie Aria. Ar kas nors matė, kad buvau su ja? Ar jai dabar taip pat sunku kaip ir man? O gal dar net sunkiau, nes ji be apsauginiu? Negaliu iki jos nuvažiuoti, nes tikriausiai dabar po miestą laksto įvairiausi žurnalistai, kurie tik ir laukia kol aš apsirodysiu, o jei dar kas nors sekė nuo kompanijos, tai tada jie yra ir prie durų.

Nemiegojęs visą naktį iš ryto iš karto skambinu Kaylai, bet iš jos sužinau tik tiek, kad Arios namuose nėra ir trūksta kai kurių jos daiktų. Nieko neužsimina apie tai, kad aš tas atlikėjas todėl jai padėkoju mintyse ir pradedu galvoti kur ji galėjo būti.

Jei būtų sugalvojusi grįžti į San Franciską jau žinočiau, nes tėvai būtų pranešę, bet dabar nieko negirdžiu ir iš jų. Negi... negi ji išskrido į Angliją? Nuvijęs tokias mintis atsikeliu nuo lovos. Miegamajį aplenkiu didžiausiu lanku ir patraukiu į vonią.

Ant rankos pajutęs jos dovanotą apyrankę, liūdnai nusišypsau. Išsirenku iš dėžės švaresnius rūbus ir juos apsirengiu. Džemperį pasiimu kurį ji nešiojo pas mane ir atsiėdęs ant sofos pradedu traukti iš džemperio su nosimi likusi Arios kvapą. Švelnus gėlių aromatas užvaldo mano nosį. Apsikabinu kelius ir juos prisitraukiu prie savęs. Bet jie gal padės įsivaizduoti, kad ji čia.

Užmerktos akys, veidas džemperyje ir kojos rankose sukuria imitacija, kad Aria čia, bet jos čia nėra. Neiškentęs nuleidžiu kojas ir staigiai apšokęs iš vietos pajudu prie savo telefono, kuriam nieko nenutiko.

Atsirakinu, kad jai skambinčiau ir sustingstu. Nuo ekrano į mane žvelgia Aria šonu stebėdama priešais ją atsivėrusi San Franisko vaizdą, kuris yra paskendęs rūke. Negalėdamas daugiau matyti tokio vaizdo užakinu telefoną ir susmunku prie sienos.

Noriu jai paskambinti, bet negaliu.

Sugrįžta visi prisiminimai apie ją: kaip mes pirmą kartą susitikome, kaip leidome laiką kartu su draugais, kaip aš ją erzinau. Mūsų pirmas bučinys. Pasimatymai ir paprasti pašnekesiai, o tada mano kvaila galva nusprendė viską pakeisti.

Kodėl turėjau prisiminti praeitį ir vien dėl to nutraukti savo džiaugsmą. Kvailys, tikras kvailys. Visada suprantu, kas man buvo brangu tik po to kai prarandu. Nueinu prie savo daiktų ir visus, kas susyja su ja, su praeities mergina, kuri mane stabdo nuo Arios susirenku ir išmetu, bet vienas dalykas mane sustabdo ir jo negaliu išmesti. Nukrenta nuotrauka ant stalo, o aš patraukiu prie savo dainų, kurios nuo pat pirmos buvo skirtos jai - Ariai.

Dabar niekada pats negalėsiu jai jų dainuoti, vien tik jai.

Kai pirmą kartą ją išvydau Niujorke, buvo mano koncertas. Atsimenu ji buvo net ir ten išskirtinė ir mane pakerėjo vėl.

Norėjau su ja vėl draugauti ir dariau viską kas tik buvo įmanoma, kad ji pas mane sugrįžtu. Ji tai ir padarė., bučiau jai kažkada atskleidęs tiesą apie save, bet dabar viskas sugadina ir tikriausiai jos daugiau niekada nebesutiksiu.