Ilgiuosi tavęs... 2

23

-Aš nenoriu dar ten grįžti!- stovėdama kambaryje, kartu su teta, sušunku.

-Tau vyksta mokslai, turi grįžti, negali būti visada užsidariusi,- paima mano kuprinę ir pradeda krauti mano daiktus atgal.

-Tu mane išvarai.

-Taip,- į rankas įbruka kuprinę ir telefoną, kurį pakrovė, po visų dviejų savaičių kai aš nei juo nei dar kuo nors nesinaudojau.- Lauk, lauk, lauk.

Ištempia mane iš kambario priverčia apsimauti batus ir įsodina į savo automobilį ir pradeda vežti į oro uostą. Nieko su ja nesikalbu, nes pykstu dėl jos tokio elgesio su manimi.

Palaukia kol įsėsiu į lėktuvą ir tik tada išvažiuoja. Negaliu patikėti, kad ji iš tiesų mane išsiunčia atgal. Ji man nieko nepasakojo apie Aroną, bet ir pati neklausiau, o jei ji jo muzikos nesiklausydavo tai tikriausiai nelabai ką ir žino. O kad neskaito straipsnių tas jau seniai aišku.

Kai tik nusileidžiu ir praeinu visas patikras pasigaunu taksi ir paprašau mane nuvežti į mano ir Kaylos butą. Išsitraukiu iš kuprinės telefoną ir kurį laiką pagalvojusi jį įjungiu. Iš karto pradeda eiti daug skambučių ir visi beveik nuo Arono, vėliau yra merginų, o toliau prasideda ir žinutės. Nieko neskaitau ir niekam neskambinu. Pasidedu telefoną į šoną ir žiūrui pro langą.

Sustojus sumoku ir pasiėmusi kuprinę patraukiu į laiptinę. Savo aukšte pamatau žmogų su kapišonu ir kepure ir visą susikūprinusį. Kai jis atsisuka į mane pamatau, kad jo akis dengia akiniai. Tačiau jį atpažinčiau, net ir tamsiausioje patalpoje.

-Aronai,- tuliai sumurmu ir negaliu patikėti, kad kaip tik su juo susidūriau.

-Aria,- jis greiti prieina prie manęs, bet kaip pradėjo eiti taip ir sustoja staigiai,- Maniau, kad tu išskridai į Angliją.

-Ne, aš buvau pas teta,- stengdamasi nerodyti jokių jausmų pasakau.

-Gal... gal galime pasikalbėti?

Noriu jam pasakyti, kad eitu ir nebesirodytu, bet prisiminiau kai su teta kalbėjau, kad turiu leisti jam paaiškinti, nes mes abudu niekada nesikalbame. Visada galvojame, kad tai yra kažkas kito.

-Gerai,- pamatau kaip man sutikus jis nustemba, nes tikriausiai tikėjosi, kad jį pavarysiu šalin. Norėjau tai padaryti. Žadu jau rakinti duris ir jį įleisti į vidų, bet mane sustabdo jo žodžiai:

-Gal geriau būtų pas mane? Kayla dabar nelabai mane mėgsta,- pasako, o aš pagalvoju ir visai pritariu Ky, nes ji tikriausiai suprato, kad ta visa situacija mane įskaudino.

Sutinku su juo ir praleidžiu jį pirmą. Matau, kad jis nelabai drąsiai eina, nes tikriausiai galvoja, kad aš galiu bet kada apsisukti. Tačiau nors ir noriu tai padaryti, bet taip pat noriu ir išsiaiškinti su juo viską.

Nuvažiuojame į jo namus ir pamatau tai ko niekada nesitikėjau. Visur pilna primėtytų jo daiktų, ant sofos sudėta patalinė, o miegamasis net neliestas. Kai kur mėtosi maisto pakuotės, o pats kambarys tikrai neatrodo taip pat kaip mačiau anksčiau. Jis greitai nueina ir patraukia visus daiktus, kad būtų kur atsiėsti. Atsisėdame abudu ant sofos ir atsisukame vienas į kitą.

-Gerai klausk manęs ko tik nori.

Pasakęs pasižiūri ir nusiima kepurę su akiniais. Jo akys paburkusios ir pats atrodo kaip ilgą laiką verkęs. Tikriausiai ir aš panašiai atrodau, tik, kad man ašaros jau seniai nebebėga.

-Kokia mergina minėjai savo laiške?

-Turi omenį laišką prieš du metus?

-Taip laišką, kuriuo tu mane palikai,- pasakau tai jam primindama ką jis padarė ir pamatau kaip jis nusisuka nuo manęs. Neįsivaizduoju kodėl jis klausia kokį laišką, juk daugiau laiškų jis man nerašė.- Jeigu nenori atsakyti sakyk ir aš tada išeinu negaišindama nei tavo, nei savo laiko.

Jis sugriebia mane už rankos.

-Palauk, aš tuoj,- kurį laiką dar patylime, o jis vis nepaleidžia mano rankos.- Ji nėra kokia nors mano buvusi ar pirmoji meilė. Ji yra mano vaikystės draugė.

Jis nustoja kalbėti ir laukia kaip aš reaguosiu, bet aš nerodau jokių emocijų todėl ji tik atsidūsta ir tęsia toliau.

-Aš ją pažinojau dar gyvendamas Anglijoje ir kai tėvai išsikraustė. Tai buvo kažkur prieš dešimt metų ir aš vis dar apie ją galvoju. Ji man svarbi, nesvarbu, kad jos neatsimenu, bet ji man svarbi.

Jam pasakius nusisuku ir prisimenu savo norą surasti berniuką iš nuotraukos, todėl jį suprantu. Mano žvilgsnis nukrypsta į stalą ant kurio mėtosi užversta nuotrauka. Ištiesiu ranką link jos bet sustoju.

-Kokia čia nuotrauka?

-Čia aš su ja,- pasako ir paleidžia mano ranką.

-Galima?- parodau į nuotrauką ir jis tik palinksi. Paėmusi į rankas nuotrauką ir ją atvertusi sustingstu.

-Negaliu patikėti.

Paduodu jam nuotrauką o pati pasiimu kuprinę ir ją atsegusi ištraukiu tokią pat nuotrauką ir jam parodau.

-Iš kur tu ją turi?- paima man ją iš rankų ir palygina su savo turima.

-Turiu ją nuo vaikystės ir kai pamačiau ją vėl, arba sugrįžus kokiems nors prisiminimų nuotrupomis pradėjau sapnuoti sapnus apie šiuos vaikus. Mane ir tave.

Sėdime žiūrėdami vienas į kitą ir tylėdami. Nesusivaldžiusi pradedu juoktis, o jis keistai žiūri į mane.

-Už tuos visus nepakartojamus atsitiktinumus,- pasakau nustojusi juoktis ir pamatau kaip ir jis šypsosi.

-Už nepakartojamai mažą pasaulį.

-Tik dar vienas prašymas, jei turi kokių nors paslapčių pasakyk,- griežtai ištariu ir matau kaip nuo jo veido dingsta šypsena.

-Dėl to, kad esu tas keistuolis,- pasikrapšto su pirštais galvą ir kaip nusikaltęs vaikas pažvelgia į mane.

-Taip, klausau.

-Tos visos jo dainos yra skirtos tau. Aš dainuodavau įsivaizduodamas, kad dainuoju jas tau todėl tik sugebėdavau užlipti į sceną.

-O kodėl nepasakei, kad tai tu esi tas?

-Nenorėjau dėmesio? Draugai gal ir būtų išsaugoję, bet galvojau jei slėpti tai nuo visų.

-O kaip dabar tau reikalai su muzika?

-Vis dar turiu koncertuoti, bet vis tiek nesirodau be savo atributikos ir jokių nuotraukų be jų, nes vadybininkas suprato, kad kitaip gali mane prarasti.

-Tai reiškia gyveni ramiai?

-Kartais, kol kas, nes kai kurie vis dar galvoja, kad tai aš.

-O kaip užglaistei?

-Parašiau ir atsiprašiau savęs, kad pasinaudojau nuotrauką, dėl netinkamų tikslų todėl prašau atleisti ir, kad ten esu ne aš, o vaikinas, kuriuo pasinaudodamas norėjau atkreipti dėmesį. Žinoma tada prasidėjo visokie išvedžiojimai, bet viskas jau ramu.

-Daugiau jokių paslapčių?

-Jokių,- patvirtina ir liūdnai pasižiūri į mane.- Gal gali vėl būti mano?

-Aš niekada nebuvau kieno nors kito, o tik tavo.