Ilgiuosi tavęs... 2

17

Viskas vėl kaip per pirmą kartą: dėmesys, džiaugsmas, juokas, bučiniai.

Bučiniai, kurie panaikiną žemę iš po kojų. Priverčia įsivaizduoti viską daug geriau. Jaučiu kiek aistros jis sukaupė per tuos metus kai nebuvo šalia manęs. Dabar ją visą atiduoda man.

Aš jam irgi atiduodu viską ką buvau sukaupusi. Nežinojau, kad tiek visko buvau paslėpusi kol vėl nepradėjau su juo bendrauti.

Kai apie tai pranešėme draugams, jei apsidžiaugė. Merginos, man sakė, kad supranta, jog buvau įskaudinta, bet jos viską užglaisto, tuo, kad jis nežinojo kaip reikėtų elgtis santykiuose per atstumą. Niekas nežinojo mūsų abiejų kelių ir niekas nesuprato tikrosios priežasties, kodėl tada išsiskyrėme.

Bando mus pateisinti atstumu, o mes žinome tikrąją priežastį ir jis kažkada turės ją atskleisti. Nespaudžiu jo, bet laukiu kol jis apie ją prabils.

Jei jis būtų pasilikęs čia, o aš išskridusi atgal į Angliją, o jeigu jis kaip tik būtų persikėlęs į kitą šalį mokintis? Mus suveda vis kas nors kartu...

Ta paslaptis tikriausiai ir yra vienintelis dalykas, kuris mane stabdo nuo visiško džiaugsmo. Liūdesio ir nerimo akimirkos mane užplūsti pradėjo retai, bet tai lemia tik du dalykai. Arono skausmo tikroji priežastis, kokia jis merginą tada minėjo ir berniukas iš nuotraukos. Tačiau tai po truputį vis tolsta nuo manęs ir suprantu, kad Aronas yra čia ir dabar, su manimi. Jam reikia laiko, kad pasakytu savo tikrąją priežastį. Visiems kartais reikia laiko.

O berniukas iš nuotraukos...

Senas draugas, kurį įsigeidžiau surasti. Nieko jis labai nebereiškia tik mano ryžta ir keista užsispyrimą.

***

Atsisveikinome su draugais juos išlydėdami į oro uostą.

Jaučiu kaip nenustygstu savo vietoje, nes po dienos bus Kalėdos ir mes jas nusprendėme švęsti kartu. Nevažiavau pas tetą ar namo, nes nenoriu švaistyti pinigų, o pati tiek dar neturiu, kad galėčiau laisvai pasirinki kur keliauti. Aronas pasiliko, kad palaikytų man kompaniją.

Kai tik jis tai nusprendė pradėjome planuoti ką veiksime ir žadame daryti filmų maratoną.

Esu jau sugalvojusi ką jam dovanosiu, tad tik reikia nutaikyti progą, kad tai galėčiau jam nupirkti. O juk jau paskutinė diena.

-Gal gali mane išleisti prie mano buto?

-Maniau, kad buvome sutarę, kad važiuosime pas mane,- jis sutrikęs pasako, bet akių nuo kelio neatitraukia tik matau kaip jo rankos šiek tiek susigniaužia dar stipriau.

Ne vien tik aš jaučiu baime reiškia. Tikriausiai jis irgi visada galvoja, kad galiu nuo jo atsitraukti kai tik jis ką nors ne taip padarys. Mus abiems dabar yra baimė.

Man - likti neįskaudintai.

Jam - kad aš jo nepalikčiau.

-Aš turiu kai ką pasiimti ir tada atvyksiu pas tave.

-Aš galiu palaukti kol tu pasiimsi viską ko reikia, negi man sunku?- jis pasižiūrėjęs į mane nusišypso. Nusišypsau atgal, bet papurtau galvą paneigdama.

-Ne nereikia. Žadu ilgai užtrukti, tad geriau tiesiog važiuok ir pradėk viską ruošti, o aš kai tik pasiimsiu viską ko reikia atlėksiu.

Pasilenkiu ir pabučiavusi jį į skruostą išlipu iš automobilio.

Viską greitai susidėjusi patraukiu į prekybos centrą ieškoti to, ką buvau suplanavusi. Yra ir daugiau žmonių kaip ir aš, kurie perka dovanas paskutinę dieną, bet nekreipdama jokio dėmesio braunuosi link reikiamų lentynų ir kai tik pamatau tai ko man reikia pagriebiu, dar paimu dovanų popierių ir patraukiu prie kasos.

Džiaugiuosi, kad bent jau veną dalį iš dovanos buvau nusipirkusi iš anksto, tad dabar nereikės jos ieškoti, nes tikrai negaučiau.

Kai tik susimoku viską sugrūdu į kuprinę ir patraukiu link taksi. Aronui nenoriu skambinti, kad jis atvažiuotu, nes bus aišku ir keistai atrodys, kad kai turėjau būti savo namuose prašau jo paimti iš prekybos centro.

***

Kai tik grįžau namo iš karto ištraukiu viską iš kuprinės, apsiimu iš spintos kitą dalį dovanos ir greitai supakuoju. Viską ko man gali reikėti susimetu į kuprinę ir išeidama pro duris paskambinu taksi, kad atvažiuotų.

Važiuojant pro miestą matau kaip žmonės išeina iš darbo palikdami įjungtas lemputes ir visur po truputį vis labiau išryškėja kalėdinė nuotaika.

Laikau ant kelių pasidėjusia kuprinę ir ją apkabinusi. Išsiunčiau žinutę Aronui, kad jau atvažiuoju ir gavau atsakymą, kad laukia.

Kai tik pasiekiu jo namus užkylu į jo aukštą ir pabarbenu į duris. Jis jas iš karto atidaro ir įtraukia mane į savo glėbį.

-Kas tau per meilės priepuolis?- juokdamasi jo pakalusiu ir išsivadavusi iš jo glėbio padedu daiktus į šoną ir nusirengiu.

-Pasiilgau tavęs, negi tu manęs nepasiilgai?- apsikabina mane vėl tik dabar per nugarą ir padeda savo smakrą man ant peties.

-Žinoma, pasiilgau. Tai ką pirmiau darom?

-Keičiamės dovanomis,- jis tai pasakęs pagriebia mano kuprinę ir mano ranką ir nusitempia į svetainę.

Atsisėdame ant sofos ir jis iš už nugaros ištraukia supakuota dovaną. Aš paimu savo iš kuprinės ir atsisuku į jį. Apsikeičiame dovanomis ir jis paragina mane išpakuoti jo pirmą.

Lėtai išpakuoju ir randu juodą dėžutę. Ją atidariusi pamatau apyrankę su dviem karoliukais. Vienas yra šakelė, kaip ir ant žiedo, kurį vėl pradėjau nešioti, o kitas yra dvi sujungtos A raidės. Šypsodamasi iškeliu apyrankę iš dėžutės ir užsidedu ant rankos.

-Ačiū,- apsilenkiu prie jo ir pabučiuoju giliu bučiniu.

Jis pagriebia mane į glėbį ir ten palieka kai pakuoja mano dovaną jam. Įkandu savo lūpą laukdama jo reakcijos kai jis pamatys tai ką jam padovanojau. Pirmas jis ištraukia dvi odines apyrankes: vieną baltą, o kitą juoda ir ją iš karot užsideda ant savo rankos, o kitą uždeda ant mano rankos prie apyrankės, kuria jis padovanojo. Tada paima ir ištraukia kitą dovaną - džemperį. Jį išlakstęs pamato, kad jis yra tiesiog paprastai juodas.

-Na kaip čia tau pasakius, tu man atidavei daug savo rūbų todėl galvoju, kad pagaliau, bet už vieną reikėtu atsilyginti,- pasisuku, kad matyčiau jo veidą, bet nespėju sureaguoti ir jis mane pabučiuoja.

-Būtų užtekę ir tik apyrankių. Tai kokių filmų maratoną tu aptartum daryti?

-Net neįsivaizduoju, galime žiūrėti tai ką tu nori.

Padeda džemperį į šoną ir atsisėda, kad jam būtų patogiai ir pasiguldo mane ant savęs ir užkloja mus pledu ir įjungia pirmą filmą.

-Marvel maratonas?

-Marvel maratonas.

***

Labiau įsikniaubiu į Arono petį, kai vėl išgirstu kaip kažkas barbena į duris. Pajaučiu kaip Aronas savo lūpos paliečia mano plaukus ir padėjęs savo delnus ant mano šonu mane pakelia taip, kad galėtu išlysti ir nueiti pasižiūrėti, kas ten beldžiasi į duris.

Trindamasi akis atsisėdu ir nusižiovauju. Neatsimenu per kokį filmą pradėjau snūduriuoti ir užmigau ant Arono. Pasižiūriu į savo ranką ir pamatau abidvi apyrankes. Su pirštais paliečiu Arono apyrankę ir nusišypsau. Stengiuosi negalvoti kiek jam tai kainavo, nes abudu karoliukai tikrai yra padaryti pagal užsakymą.

Išgirdusi žingsnius atsisuku ir sustingstu nuo vaizdo. Link manęs atbėga Tomas ir šoka į glėbį, o toliau stovi jo tėvai.

-Su Kalėdom!- linksmai pasakę įeina į kambarį, o jiems iš paskos seka Aronas.

Jiems nusišypsau ir suprantu, kad jie atvyko aplankyti Arono. Linksmai atšvęsime Kalėdas, tik iš pradžių paskambinsiu tetai.