Ilgiuosi tavęs... 2

9

Kompiuterio ekrane matau tetos veidą, kuriame atsispindi nuovargis, bet tuo pačiu ir pasididžiavimas, nes ką tik atidarė dar vieną savo kavinę ir nors ir yra daug darbo ją įtvirtinti rinkoje ji puikiai sugebės tai padaryti.

-Žadi grįžti padėkos dienai?

Kai ji to paklausia pasižiūriu į kalendorių ir nustembu, kad taip toli ji domisi.

-Juk jis dar tik už keturių savaičių,- pasakau nusistebėdama, nes aš pati nežinau, ką tada veiksiu.

-Žinau tik gali būti taip, kad lėktuvo bilietų neberasi ir gali tekti važiuoti automobiliu, bet tai juk būtu labai jau ilga kelionė ir tai, kad tu neturi mašinos ją pasunkintu, nes tada autobusu reikėtų.

Pabando duoti man kelias užuominas, kad reikia kuo greičiau pagalvoti apie tai ar vėl noriu švęsti padėkos dieną. Atsimenu kaip šventėm pernai. Buvo linksma, nes buvome ne vienos ir tai buvo tarsi paprastas pasisėdėjimas su draugais ir pasikalbėjimas apie tai kaip kam sekasi ir kas patinka Amerikoje, nes mes visi buvome iš Anglijos ir nors aš laiko neleidau kartu su suaugusiais man, tikriausiai, buvo daug linksmiau nei jiems ar kam nors kitam tą dieną, nes pamiršau pirmą kartą visą skausmą ir tiesiog džiaugiausi gyvenimu. Tikriausiai šiemet irgi mes taip pat švęsim ją.

-O švęsim kaip pernai?- pasiteirauju vien iš smalsumo.

-Taip, jau gavau pakvietimą ir jie sakė, kad būtų labai gerai jei ir tu galėtum atvykti, nes bus daugiau žmonių,- ji nusišypso ir atsigeria kažką iš puoduko, kuris stovi, už jos nugaros matau sukabintas mano nuotraukas, kurias padariau būdama San Franciske.

-Gerai galėsiu pasižiūrėti bilieto, o kaip sekasi ar viskas yra gerai?- pasiteirauju besisukinėdama kėdėje.

-Taip, viskas po senovėje, nes nieko rimto neieškau tik tai žiūrėjau vieną filmą, kurį tu man buvai pasiūliusi, verkiau pabaigoje, nors jis ir nemirė,- susigraudinusi pradeda pasakoti apie tai ir iš karto suprantu, ką ji turi mintyse.

-Aš irgi verkiau pabaigoje.

-Maniau, kad nebežiūri tokių filmų ir nebekreipi dėmesio į jų siužetą, nes jie tave skaudina,- sutrikusi pasako prisimindama, kaip aš buvau nustojusi žiūrėti tuos filmus vien dėl to, nes jų pabaigos manęs buvo pradėjusios nebestebinti ir nieko daugiau nebesiskyrė nuo to kaip buvo pasibaigę prieš tai filmai, man tiesiog tapo nuobodu juos žiūrėti ir nenorėdavau matyti meilės istorijų.

-Seniu įpročiai sunkai išnyksta,- nusišypsau ir atsilošiu kėdėje bei pradedu žaisti su savo plaukų sruogą, kuri yra nudažyta violetine spalva ir tik tada prisimenu, kad apie senus įpročius šnekėjau ir su Aronu.

-Žadi jas atsinaujinti?- parodydama savo plaukų sruogą manęs pakalusia teta ir nors mačiau, kad spalva pradėjusi blukti vis dar nesugalvoju kokia spalva galėčiau ją pakeisti.

-Taip tik nežinau kokia spalva turėtų būti,- truktelėdama pečiais pasakau ir paleidusi plaukus dar kurį laiką pasišneku su teta, nes greitai mes atsisveikiname.

Iš karto pradedu ieškoti bilieto į San Franciską, nes žinau, kad norėčiau dar kartą taip praleisti padėkos dieną ir tikrai pasigailiu, kad nepradėjau ieškoti anksčiau, nes dabar radau tik tai tą pačia dieną, padėkos dieną, ir taip, kad būsiu San Franciske tik tai pavakaryje, tad iš karto jį nusiperku ir pasižiūrėjusi į laiką suprantu, kad jau turiu pradėti ruoštis susitikimui.

Susirišu dvi kasytes, kurios man labai patinka ir apsirengiu panašiai kaip ir į jo pirmą koncertą, kuriame buvau su kožą ir baltais marškiniais, dabar tik tai apsiaunu juodus lengvus sportbačius ir pasiimu savo juodą kuprinę, kurioje yra tik tai piniginė, ausinės ir telefonas.

Man nulipus jis jau manęs lauke savo automobilyje ir iš to kaip jis apsirengęs tikrai negalėčiau pasakyti, kad jis yra žinomas atlikėjas, nes atrodo kaip vaikinas, kuris tiesiog mokinasi ir neturi ko bijoti kai reikia išeiti į viešumą.

Atsisėdu šalia jo į keleivio vietą ir apsikabinę pasisveikiname. Jis ramiai pajuda iš vietos ir patraukai į miesto centrą, kol aš tuo metu pasakoju, kas man patiko koncerte ir kaip norėčiau į tokį dar kartą nueiti. Kartas nuo karto per savo kalbėjimą pažvelgdama į jį matau kaip jis šypsosi klausydamas manęs ir to, kad aš tikriausiai esu tokia energinga, kad vis pasakoju apie viską kartais kažko jo paklausdama ir pasidomėdama apie tai ką jis mano apie tai.

Sustojame prie miesto centre esančio restorano pro kurio langus matosi, kas yra viduje. Apgalvojusi apie tai ką aš apsirengiau suprantu, kad su aprangos kodu labai prasilenkiau.

-Mano apranga nėra labai tinkama,- pasakau ir dar kartą nužvelgiu savo ir jo, nes jis irgi yra apsirengęs panašiai į mane, neišsipustęs.

-Nesijaudink dėl aprangos, ji nieko nereiškia, svarbiausia kaip elgiesi,- žiūrėdamas į mane padrąsindamas pasako ir paspaudžia mano ranką parodydamas, kad bus visada šalia.

Gyliai įkvėpusi kartu su juo išlipu iš automobilio ir patraukiu prie įėjimo. Vos tik įėjus pajaučiu kelis žvilgsnius į mane, bet pajutusi Luke ranką ant savo juosmens pabandau susitvardyti ir parodyti, kad jie manęs nepaveikia ir drąsiai apsižvalgau aplink restoraną.

Restoranas yra gražiai įrengtas, ant langų, kurie yra į gatvę kabo užuolaidos, bet praskleistos per vidurį ir taip sukurdamos lengvą rėmelį, ant kiekvieno staliuko stovi natūralių gėlių puokštė. Kėdės atrodo lengvos ir jų atlošai išraižyti ornamentais, o šviestuvai nors ir atrodo kaip sunkus metalo dirbinys jis suteikia paslaptingo plastiškumo, kuris pagyvina aplinką.

Luke vis dar laikydamas savo ranką ant mano juosmens mus veda link staliuko, prie kurio lydi vienas iš restorano darbuotoju. Atitraukia man kėdę ir kai aš atsisėdu jis ją pristumia ir atsisėda priešais mane. Jaučiu nejaukumo jausmą, kuris mane vis užplūsta apgalvojus kiek žmonių gali žiūrėti į mane ir galvoti ką aš čia veikiu.

-Aria,- pajaučiu jo ranką ant savosios ir pasižiūriu į jį.- Tu puikiai laikais ir tau puikiai sekasi tvardytis ir neparodyti baimės, kuri, tikriausiai, yra užplūdusi tave.

Nusišypsau jam ir vis dar jausdama jo ranką ant savo - atsipalaiduoju. Toks pasimatymas man yra pats pirmas. Nuryju gerklėje susidariusi sielių gumulą ir pasižiūriu į jį.

-Ar dažnai vaikštai taip paprastai atrodydamas?

Pamatau kaip pasikeičia jo išraišką ir suprantu kaip turėjau nuskambėti.

-Aš nieko blogo nenoriu pasakyti, tiesiog man įdomu ar tikrai tie plaukai ant šono ir ornamentai padeda paslėpti tavo tapatybę,- staigiai pasiteisinu suprasdama, kad tokiu klausimu galėjau sugadinti visą vakarą.

-Keista, bet taip. Jei ne tokia mano šukuosena aš negalėčiau džiaugtis ramiu gyvenimu ir kartais tiesiog pabūti normalus,- atsipalaidavęs su ranka persibraukia per savo šviesius plaukus ir man nusišypso.

-Ar galvoji kada nors atskleisti savo tapatybe?

-Ne, nesinori, kad gatvėje sekiotų ir labai sureikšmintų asmeninį gyvenimą, nes kitaip jo ir nebebus,- pasako ir kai prisistato padavėjas jis užsako atsigerti ir tada esame palikti tik su meniu.

-Visada galvojau ar neatsibosta kai sekioja ir kai kurie garbina daugiau nei reikia, kažkaip atrodo per ne lyg keista ir varginančiai,- pasakau savo mintis ir atsiverčiu meniu, kad pasižiūrėčiau ką galiu čia užsisakyti.

-Vien dėl to ir reikia slėpti savo tapatybe,- jis pasako su jaučiama šypsena.

Sėdime ramioje aplinkoje mėgaudamiesi savo pokalbiu ir tuo, kad nesame trukdomi jaučiu kaip po truputi jam atsiveriu ir suprantu, kad vienintelis dalykas, kurio man reikėjo tai pabendrauti su žmogumi ne iš artimo rato, kad vėl atsikleisčiau.

Kai jis mane išleidžia prie laiptinės ir atsisveikiname vienas kitam pamojuodami aš atsipučiu, nes reikėjo jį ilgai įtikinėti, kad nereikia manęs lydėti iki pat durų. Prisiminusi dar kartą vakarą nusišypsau ir pajaučiu seniai bejausta jausmą - laimę. Jos tikriausiai man ir truko, nes dabar kai bendrauju su Luke jaučiuosi laiminga, o kad su draugais vėl po truputi bendrauju ir ne tik su jais bet ir su Aronu, parodo, kad aš jam jau po truputi atleidžiu ir pamirštu vasaros susižavėjimą.