Ilgiuosi tavęs... 2

10

Stoviu su paltu prie savo laiptinės durų ir laukiu kol Aronas sustos prie jos. Jei nežinočiau, kad jis nori taip mane paerzinti vien dėl to, kad nenuėjau susitikti su jais praeitą kartą, lipčiau aukštyn.

Palaukus dar kurį laiką jis pasirodo ir sustoja prie pat manęs. Įsliuogiu į keleivio vietą ir tik uždarius dureles pajudame iš vietos.

-Kur traukiame?- pasiteirauju ištraukdama rankas iš juodų pirštinių ir pasidėdamas jas ant kelių.

-Paslaptis,- taip jam pasakius tik pavartau akis ir pagarsinu radiją, kad automobilio saloną užpildytu muzika.

Važiuojame tyloje, kurioje tik tai skamba muzika, ir mėgaujuosi ja, nes nejaučiu jokios įtampos ar noro ją dar kuo nors užpildyti. Per radiją pradeda groti Luke daina ir iš įpročio perjungiu į kitą stotį. Aronas tai pamatęs šiek tiek suraukia antakius, bet apie tai nieko nepasako, tik pamatau kaip jis nuo manęs nusuka savo žvilgsnį į kelią. Nesuprantu, negi jam, jis patinka, arba galvojo, kad jis man patinka...

Ką gali padaryti vienas netikėtas pastebėjimas. Juk jis matė mane su juo ir, tikriausiai, galvoja, kad aš klausau jo muzikos.

-Kodėl sugalvojai mane kažkur nusivežti?- po kurio laiko pasiteirauju ir net nebandau žvilgtelėti į jį, nes gali būti, kad neatlaikysiu jo žvilgsnio.

-Tiesiog kilo noras,- pasako trūktelėdamas pečiais ir padarydamas posūkį ir priversdamas mane įsitverti dūrelių.

-Aronai, žinau, kad turėjai kažkokių kėslų dėl to tai gal tiesiog pasakyk kokie jie yra ir visiems bus ramiau.

-Aria, aš ir sakau tiesą, nes kitaip ir negalėčiau to įvardinti, juk žinai mane ir jei esu ką nors suplanavęs to niekada neatskleisiu,- kai tik jis ištaria tuos žodžius jis įsuka į stovėjimo aikštelę ir sustoja. Nieko neklausdama paseku jo pavyzdžiu ir išlipu iš automobilio. Patraukiame keliuku link ir nei vienas nieko nesakome. Užsimaunu pirštines, kad pirštai taip nesušaltu ir toliau pėdinu lėtai eidama šalia Arono.

-Kas čia per vieta?- sustojusi pakalusiu ir laukiu kol jis paaiškins, kur mane atsivedė. Abudu esame anglai, o jis atsiveda mane ten, kur pilna Amerikos vėliavų.

-Tiksliai net nežinau kaip reikėtų šią vietą vadinti, bet ją radau pačią pirmutinę, kai pradėjau važinėti po miestą ir norėjau tau kai ką parodyti,- jis paima mane už rankos ir pasiveda labiau tarp vėliavų, nukreipia mano žvilgsnį link vandens ir tolumoje pamatau aiškiai Laisvės statulą, o kitoje pusėje didmiestį iš nuotraukų.

-Kodėl tu mane čia atsivedei?- nieko nesupratusi paklausiu ir pasižiūriu į jį.

-Noriu tau kai ką įteikti su praėjusi gimtadieniu, kuris buvo tikrai seniai,- pasako ir nusiimą juodą kuprinę nuo pečių, kuria tik dabar pas jį pastebėjau.

-Aronai, nereikėjo,- pasakau, bet jis nekreipia dėmesio ir ištraukia suvyniotą dovaną.

-Pasikalbėjau su Kayla ir supratau, kad tu kai ko atsisakei, todėl noriu tave prie to sugrąžinti,- pasako ir paduoda jį man į rankas.- Atidaryk.

Paragina ir man plėšiant nuo dėžutės popierių jis man padeda, kad neprišiukšlinčiau. Tai ką išvystu mane palieka šoke.

-Nupirkai man momentini fotoaparatą?- vis dar ištikta šoko jo paklausiu.

-Taip, noriu, kad vėl pradėtum fotografuoti,- pasako ir atsuka mane į ką tik rodyta vaizdą.- Pamaniau, kad tai bus puiki pradžia.

Su ranka pamoja į atsiverianti vaizdą ir atitraukia savo rankas nuo manęs taip suteikdamas man pasirinkimo laisvę.

Žinau tik vieną kodėl jis gali tai daryti, todėl nes vienintelis dalykas, kuris mane džiugino labiau nei kas nors kitas buvo fotografavimas. Dabar man tai nesuteikia jokio džiaugsmo todėl ir nustojau, bet kad jį gavau tad padarysiu tai taip, kad ir man būtu linksma ne tik jam vienam.

-Sutinku, tik su viena sąlyga,- pasakau ir sulaukusi jo patvirtinimo, kad jis sutiks su sąlyga pratęsiu mintį.- Tu būsi mano pirmoje nuotraukoje.

Man užtenka pasakyti tik pradžią ir jau matau kaip jis gailisi kad sutiko, bet neprieštaraudamas atsistoja priešais vaizdą ir aš padarau nuotrauką. Jokio jausmo, kad man to būtų trūkę tikrai nėra, bet vis tiek jaučiu džiaugsmą, kuris užvaldo mane vien padarius nuotrauką su tokiu fotoaparatu.

-Gerai, galim eiti toliau,- pasako ir patraukiame keliu link miesto pusės, kur yra tiltas per vandenį ir jis veda mane tolyn nuo automobilio. Čia matosi mažai žmonių ir tai, nei vieno turisto. Tikriausiai nelabai ši vieta ir yra žinoma.

-Ką veikei per tuos metus kai... išvažiavai?- pagalvojusi paklausiu ir pradedu žvalgytis, po aplinką taip norėdama parodyti, kad man iš tiesų nerupi ir klausiu vien iš mandagumo.

-Pradėjau mokintis ir naršiau Niujorką, o šiaip nieko gero ir nenuveikiau, nes buvau per ne lyg susitelkęs į mokslus. O kaip tau sekėsi?

Nustebinta tokio jo klausimo trumpam sustoju vietoje, bet greitai susitvardau ir toliau einu tokiu pat tempu kaip ir prieš tai nerodydama jokio sutrikimo.

-Pakeičiau savo tikslą ir pradėjau labiau dėmesį skirti kitiems dalykams, todėl ir nebestojau į meno universitetą, bet pasirinkau mediciną ir padėjau tetai jos kavinėje po pamokų. Norėjau tavęs pasiteirauti, ką...

-Mes jau atėjom, paskubam, kad nereikėtu ilgiau laukti,- pasako nutraukdamas mane ir sugriebęs už rankos tempia iki pat kažkokio laivelio, kuris neaišku kur mus nuplukdys, na bent jau man neaišku.

Jis sumoka už bilietus ir įlipus įsitaisome paskutinėse likusiose laisvuose vietose, po kelių minučių laivas pajuda ir jame matau daug daugiau turistų nei tame kelyje ar iš viso Niujorke.

-Laisvės statula?- tyliai jo paklausiu ir jis tik palinksi galvą, o aplinkui mus skamba įvairiausios kalbos ir kažkur tarp žmonių pasigirsta vaiko verksmas, bet jis greitai būna nuslopintas.

Plaukiame lėtai ir puikiai galiu matyti kaip tolstame nuo vieno, bet artėjame prie kito kranto. Kai tik laivas sustoja prieplaukoje visi kuo greičiau pasipila iš jo, o mes einame jiems iš paskos. Ant kranto žmonių minia greitai išsisklaido ir mes patraukiame savo išsirinktu keliuku.

Vaikštome palei krantą ir po truputį vis artėjame prie statulos, kuri po truputį didėja, o kai plaukėme mane stebino jos staigus didėjimas, kuris atrodė toks netikroviškas, dirbtinis.

Aronas kalba tai ką žino apie statulą, o aš tik tai jo klausausi ir vis galvoju, kodėl jos niekaip pati nesiruošiau pamatyti. Jos visa išvaizda iš arti nėra tokia stulbinama kaip iš toli, bet ji vis tiek yra kažkas tokio. Žinau kad tai pagrindas, jei nori pasakyti, kad buvai Niujorke, turi pabuvoti prie jos ir žinoma turėti nuotrauką. Pagalvojusi apie tai ką žadu daryti tik tai nusišypsau.

-Aronai, gal nufotografuosi mane?- ištiesiu link jo fotoaparatą ir jis palaukęs kol aš atsistojusiu padaro nuotrauką ir matau, kad iš jo veido nedingsta šypsena, o ji priverčia ir mane nusišypsoti.

Kai tik praeiname eile iškyla pasirinkimas kaip kilti aukštyn ar laiptais ar laukti prie panašaus ilgumo eilės prie lifto... Mielai sutikčiau laukti, bet Aronas nepasiteiravęs pradeda mane vesti link laiptų ir nieko nebegalėdama padaryti patraukiu kartu su juo ir kitais žmonėmis, kurie atrodo sportiškesni už mane.

Visa uždususi vos ne vos užlipu laiptais ir kai tik atsigaunu išsitiesiu ir pasižiūriu į vaizdą, kuris yra priešais mane.

-Tikriausiai dabar jau galima sakyti, kad buvai Amerikoje?

-Ne, nes tai galėjau sakyti ir San Franciske,- nusišypsau pasižiūrėjusi į jį ir gavusi atsaką vėl nusigręžiu į miestą, nes suprantu, kad ne vien tik sau susikūriau laimę, bet suteikiau ją ir kitam.