Ilgiuosi tavęs... 2

Epilogas

Visada galvojau, kad gyvensiu kaip po išvažiavimo iš Anglijos ir viskas bus nutrūkę, bet tikrai nesitikėjau, kad tas banalus apsakymas, kad pasaulis yra mažas man išsipildys.

Supratau, kad nesvarbu ar vaikystėje ar tik po daugelio metų ateina suvokimas, kad likimas visada suras kelia kaip įgyvendinti ką jis nori ir niekas nesustabdys nei atstumas, nei laikas. Visada kas turi įvyks jei ne vienur, tai kitur ir niekas tam pasipriešinti negali. Jei taip nebūtų tai tikra meilė būtų tiktai paprasta pasaka, kuria seka vaikams, kad jie nesapnuotų košmarų, o realybėje meilės niekur nebūtų.

Su Aria nusprendėm neskubėti ir pagaliau savo santykius vystyti lėtai. Niekur nelekiant ir nieko neperšokant. Ji ramiai mokinasi mediciną, o aš jau esu savo paskutiniuose kursuose, bet dainavimo taip pat nepalikau nuošalyje. Tikriausiai dabar sukuriu net geresnes dainas.

Dabar stoviu prie oro uosto durų ir laukiu kol atvažiuos Aria. Mano lagaminas yra man prie kojų. Tolėliau būriuojasi Luke gerbėjos, kurios jau pamiršo, kad aš buvau įtrauktas kaip įtariamasis dėl jų žvaigždės tapatybės.

Priešais mane sustoja taksi ir iš jo išlipa mano gyvenimo meilė, kuria myliu nuo pat vaikystės. Veide atsiranda nesuvaldoma šypsena ir džiaugsmas užlieja visą mane. Ji nueina prie bagažinės, nuskubu jai apdėti ir išimu jos lagaminą.

-Tai ką sugalvojai?- ji manęs pakalusia kai einame oro uosto koridoriais stengdamiesi išvengti susidūrimų su žmonėmis.

-Išpildysiu vieną iš savo pažadų,- pasakau ir pasižiūrėjęs į ją nusišypsau. Tikras džiaugsmas, kad ją turiu.

-Kokį?- ji sustoja ir niekur nebejuda.

-Parodysiu tau visą pasaulį,- paimu ją už rankos ir nusivedu iki vartų, kurie mums atvers kelią į pasaulį.