Ilgiuosi tavęs... 2

5

Praėjo jau savaitė po susitikimo su draugais, aš vėl sėdžiu savo kambaryje klausydamasi muzikos ir mokindamasi. Kayla vėl išėjo susitikti su draugais ir nors siūlė ir man aš atsisakiau, nes nenoriu pakartoti to kas vyko prieš metus. Nors nei vienas iš jų nėra dėl to kaltas, o tik aš su Aronu. Nenoriu jo matyti ir prisiminti viską ką buvome patyrę.

Telefonas esantis šalia manęs suvibruoja, apgalvoju, kad gal tai būtų visai gera galimybė dėl kurios galėčiau trumpam atsitraukti nuo mokslų pasiimu jį į rankas ir atsilošusi kėdėje įjungiu telefoną. Iš karto pamatau, kad vienos iš grupių, kuria dabar žaviuosi, koncertas paskelbtas Niujorke. Nieko nelaukdama nueinu į puslapį nusipirkti bilietą ir žadu vėl grįžti prie knygų, bet net nespėjus padėti telefono jis vėl suvibruoja rankose ir pasižiūrėjusi pamatau, kad atėjo žinutė iš Luke.

Negi vis dar mokiniesi, pailsėk, negalima pervargti, net ir man liepia pasidaryti pertraukas, kurios padėtų man geriau kurti. O tau to dar labiau reikia... Negi aš ne tiesa sakau? :)

Pajaučiu kaip nusišypsau ir atsistojusi iš vietos patraukiu į virtuvę pasidaryti arbatos bei atrašau į jo žinutę.

Kaip tik buvau pasidariusi ją prieš tau parašant, juk negaliu apleisti mokslų vien dėl to, kad tu paprašei...

Padedu telefoną į šalį ir šokdama pagal muzikos ritmą ir kažkurias frazes sudainuodama gaminuosi arbatą ir galvoju apie tai kaip reikės rengtis į koncertą, kuris vyks jau visai greitai ir kaip tik per heloviną.

Leisk spėti tu tik užsisakei bilietą ir tai pavadinai pertrauka, žinok, kad tai yra labai mažas laiko tarpas todėl daug skirk daugiau laiko.

Beje tai gal norėtum jau su manimi susitikti?

Pamačiusi šią žinutę nusišypsau ir suprantu, kad mes tapome tikrai gerais draugais, nes jis jau pažįsta mane ir aš jį. Neįsivaizduoju kiek laiko jis jau man siūlo su juo susitikti, tikriausiai kiekvieną kartą kai aš jis man parašo.

Kol kas gal dar ne, juk man reikia mokintis ir pagalvok apie kokią nors dieną po Padėkos dienos, tada jau turėčiau sutikti.

Tai parašiusi iš karto gaunu atsakymą, linksmą šypsenėlę, nieko nebeatsakau, išjungiu garsą ir pasiėmusi telefoną bei puoduką su arbata patraukiu atgal į kambarį mokintis, nes kitaip nebesugrįšiu ten.

Girdžiu kaip tyliai užsiveria buto durys ir Kayla stengiasi kuo tyliau eiti į savo kambarį. Mano kambaryje išjungta šviesa, bet aš vis dar negaliu ramiai užmigti todėl vartausi. Girdžiu kaip ji kelis kartus nusikeikia, nes nepavyksta nusimauti aukštakulnių ir juos numetusi šalin patraukia į savo kambarį. Palaukiu kol durys užsitrenks ir išlipu iš lovos ir prieinu prie lango.

Pro jį matosi miesto vaizdas, kuris manęs nei kiek neguodžia, norėčiau dabar būti toli nuo civilizacijos ir mėgautis gamtos garsais ir žvaigždėtu dangumi. Pasižiūriu į ant stalo stovinčia nuotrauką į savo bei berniuko besišypsančius veidus. Niekas nesugeba suteikti man reikiamos informacijos, todėl kreipsiuosi į paskutinį žmogų. Paimu į rankas telefoną ir nieko nelaukdama iš karto jam skambinu.

-Kodėl tu man taip anksti skambini?

-Negi nepasiilgai manęs brolau?- pakalusiu ir laukiu kol jis susigaudys.

-Žinoma, kad pasiilgau, bet nereikia manęs žadinti. Ko nors reikia?- girdžiu kaip jis nusižiovauja. Nelaukia jokių mandagių klausimų ir eina iš karto prie reikalo, nes mes jau seniai šnekėjomės. Iš tiesų aš seniai su kuo nors kalbėjausi iš šeimos, tik tai su teta vis dar kartais pasikalbu.

-Atsimeni, nuotrauką, kur siunčiau tau, kad parodytum mamai?- pasigirsta tiktai numykimas, kuris turėtų reikšti patvirtinimą, kad jis prisimena.- Gal žinai, kas yra tas berniukas šalia manęs?

Laukiu jo atsakymo ir girdisi tiktai nejauki tylą, kurios niekas negali užpildyti ir ji man jau duoda visišką atsakymą.

-Ne,- išgirstu tvirta jo pareiškimą, bet manęs tai neįtikina ir aš tik tai atsidūstu.

-Ar tikrai?- suteikiu jam antrą šansą, bet jis tik dar labiau patvirtina tai ir pasakęs, kad nori dar pamiegoti padeda ragelį.

Persibraukiu su rankomis per veidą ir atlošusi galvą sulaikau ašaras. Pagriebiu telefoną ir paleidžiu jį į sieną. Nulendu siena žemyn ir apsiverkiu. Niekas man niekada nesako tiesos, nors ir žino, kad aš nepasiduosiu. Tėvai privertė jį tai padaryti, o aš nieko daugiau negaliu tik tai stebėti, kaip man visi keliai yra užveriami.

Nuo stalo nuimu nuotrauką ir perbraukusi su pirštais per berniuko veidą ją susilankstau ir pasidedu po pagalvę, pati atsiguldama ir galvodama, gal dabar man pavyks numigti.

-Ką mes čia veikiame?- prie ausies išgirstu vaikišką balsą ir atsisukusi pamatau berniuką.

-Slepiamės nuo mano brolio, juk sakiau, kad jis norės mane parvesti namo,- atsisėdu atsiremdama į namelio sieną ant sniego ir pasitvarkydama pirštines ir kepurę.

-Bet, juk tu sergi, tu ir turi būti namuose,- griežtai pasako ir pabando mane pakelti, bet aš nepajudu ir jis irgi atsisėda ant sniego.

-Aria, juk reikia eiti, jei dar labiau susirgsi negalėsim susitikti,- pasako ir pabando vėl mane pakelti. Šįsyk jam pavyksta ir jis pastato mane ant kojų patvarko kepurę ir šaliką ir paėmęs už rankos veda mane link savo namų.

Kai tik įeiname mus pasitinka šiluma ir pro vieno iš kambario duris išlenda moteris, bet jos veido aš nematau.

-Nusirenkit vaikai ir galėsit eiti apsižiūrėti filmukų, o aš pranešiu tavo tėvams, kad esi pas mus,- pasako ir palikdama mus koridoriuje grįžta atgal į tą kambarį, tikriausiai ten yra virtuvė. Nusirengiu lauko rūbus ir nusiaunu batus, berniukas jau tai padaręs ir paėmęs mane už rankos nusiveda į kitą kambarį nei jo mama nuėjo.

-Štai prašom, sušilkit,- ramiai pasako ir įjungia filmukus, o priešais mus stovi karštas šokoladas su grietinėle.

Guliu su juo ant sofos snūduriuodama ir girdisi mano mamos balsas ir tos moters.

-Kokie jie mielus,- pajaučiu kaip kažkas perbraukia su ranka man per plaukus ir aš pasimuistau, o berniukas mane tvirčiau apkabina ir prisitraukia.

-Jis ją saugo,- pasako nusišypsodama ir atlaisvina rankas berniuko bei paima mane į rankas ir apkloja.

-Jis man sako, kad ji jam yra brangi ir jis dėl jos viską padarys. Jis ją saugo.

-Tavo sūnus labai geras,- mama pasako ir prisiglaudžia mane arčiau savęs. Pajaučiu savo striukę užmesta ant savęs.

-Ar jūs sugebėsite ją apsaugoti ir paguosti?- išgirdusi tokį klausimą pabandau susitelkti į tai, kas bus kalbama, bet jaučiu kaip grimztu į miegą.

-Mes tai ir darysime, nors tai ir vyks dar vėliau, bet manau, kad reikėtų ją pradėti ruošti, nes jis jai brangus ir ji turi suprasti, kad su juo nebesusitiks,- tai išgirdusi bandau pasimuistyti, kaip nors parodyti, kad aš irgi tai girdžiu, bet mano kūnas grimzta į miegą ir aš nieko daugiau nebegaliu padaryti tik tai grimzti dar giliau. Nieko daugiau nebematau ir nebegirdžiu tiktai paskutinis vaizdas, kurį mačiau man atrodė labai pažįstamas, tarsi aš jį visai neseniai būčiau mačiusi, bet tai ką išgirdau prieš visiškai užmiegant mane nustebina.

-Saugokite jį ir gal jie susitiks, nes nemanau, kad būtų įmanoma tai sulaikyti, bet ji tikrai liks įskaudinta, o tai, kad iškeliaujate į Ameriką, man duoda vilčių, kad jei nebereikės kęsti tokio skausmo.

-Aš suprantu tave,- išgirstu liūdna balsą šalia savo mamos griežto balso ir pasineriu į tamsumą.

Pramerkiu akis ir staigiai atsisėdu lovoje, nors galva šiek tiek susisuka nenukrentu ir sufokusuoju savo žvilgsnį į priekį, kur vakar ant stalo buvo nuotrauka. Suprantu, kodėl mama nenorėjo manęs leisti į Ameriką, nes jis irgi yra čia ir aš likau įskaudina po jo išvykimo ir ji nenori, kad tai pasikartotų.