Demono vaikas (I dalis)

Prologas (1)

1939 metai, Balandžio 28 diena

Raudoni žaibai lyg botagai čaižė niūrų nakties dangų ir nušvietė milžinišką akmeninę tvirtovę, kuri įprastai skendėdavo šiurpioje, niekam nepriimtinoje tamsoje. Jos ilgaamžiai kuorai buvo negailestingai talžomi stipraus vėjo gūsių ir visą dieną nesiliaujančio lietaus. Ką tik atėjo vidurnaktis, šaltis skverbėsi į kiekvieną kampelį, netgi ten, kur pasenę laiptai vedė į giliausius požemius, iš kurių sklido kraujo kvapas ir kankinamų kalinių dejonės.

Paprastam žmogui ta tvirtovė atrodytų grėsminga ir bauginanti. Ją supo aukšta gynybinė siena, o į vidų buvo galima patekti tik pro pakeliamąjį tiltą, akylai saugomą sargybinių. Kaliniams pabėgti buvo labai mažai vilties, jie ne kartą bandė praeiti nepastebėti, bet negailestingi sargybiniai nė kiek nedvejojo juos nužudyti, o lankininkai laukė, kada galės juos nušauti savo tyliu bei mirtinu šūviu. Jų figūros, kartkartėmis apšviečiamos žaibo šviesos, atrodė kaip sustingusios laike šarvuotos statulos, jų nepaveikė net stipriausios audros.

Tu prieš juos neturėtum jokio šanso išgyventi, tačiau žmones su ypatingais gebėjimais išlaikyti buvo kur kas sunkiau. Tam, kad jie nepabėgtų, reikėjo užburti vartus arba pastatyti magiškas sienas, bet kai kurie vis tiek sugebėdavo prasilaužti. Deja, pasprukusių buvo tik keletas...

Netrukus vienas iš sargybinių nuleido pakeliamąjį tiltą ir nusilenkė juo einančiam žmogui. Jo sunkūs batai lėtai žengė nuo tilto ant akmenimis grįsto kelio. Sargybiniai įsitempę laukė, rankose spausdami ietis, su skydais ir kalavijais prie šonų. Po kelių sekundžių, kai vyriškis išniro iš tamsos, jie pagaliau galėjo matyti piktą jo veidą. Lietus buvo permerkęs jo ilgą violetinį apsiaustą, vanduo žliaugė ant patižusios žemės.

– Nepriimkite nė vieno, norinčio patekti pro vartus, – prakalbo vyras, nusiimdamas nuo galvos gobtuvą. – Ar dar nesučiupote kalinio?

– Ne, bet padėtis kontroliuojama, – atsiliepė sargybinis, stovintis prie pakeliamojo tilto. – Jis negalėjo pasprukti iš Tamsos karalystės, nes buvo sužeistas, pone.

– Praneškite, kai jį rasite, bet be manęs nieko jam nedarykite, aišku?

Vyriškis apsisuko ir nuėjo tvirtovės link. Sargybiniai įdėmiai žiūrėjo į jį tol, kol jis pranyko už vartų. Viduje buvo kur kas jaukiau nei atrodė. Ilgą koridorių, išklotą tamsiai raudonu kilimu, apšvietė ryški deglų šviesa. Vyriškis nusisegė apsiaustą ir ėjo neskubėdamas, tarsi nenorėdamas sukelti jokio garso, jo akys buvo įsmeigtos į duris priekyje. Priartėjęs jis patraukė rankeną į save ir durys girgždėdamos atvėrė vaizdą priešais.

Tai buvo didžiulė erdvi salė. Kad galėtum pamatyti kas viduje, reikėjo primerkti akis, nes aplinkui buvo tamsu, mirkčiojo tik kelios žvakės, pastatytos viduryje sunkaus ąžuolinio stalo. Virš vienos iš tų liepsnų vyriškis įžiūrėjo veidą. Tai buvo šios tvirtovės šeimininkas. Kaip visuomet jis atrodė rimtas, delnai buvo pakelti virš žvakės, raudonos akys įsmeigtos tiesiai į ją, lyg ten kažką regėtų. Akimirką atrodė, kad tas šeimininkas pamažu keičia pavidalą, kad suformuodamos ragus jam virš galvos raitosi dvi juodos gyvatės.

Kažkokia nepaaiškinama jėga traukė naująjį salės lankytoją artyn, jis tarsi užhipnotizuotas spoksojo į bauginančią būtybę ir tarsi bevalis ėjo į priekį, bet kai plykstelėjo žaibas ir salė nušvito, keistas pojūtis dingo. Tuo metu šeimininkas pakėlė galvą.

– Atleiskite, kad trukdau, valdove, – nusilenkė jam parankinis. – Kalinys paspruko iš požemių.

– Taip? – tamsusis padaras patraukė rankas nuo liepsnos ir pakilo nuo krėslo, jo akyse sužibėjo piktos ugnelės.

– Puikiai žinote, kad jis vienas iš ypatingųjų, – stengdamasis nerodyti jokių emocijų kalbėjo vyriškis. – Tikrai panaudojo savo gebėjimus, kad sugriautų sienas.