Demono vaikas (I dalis)

Dešimtas skyrius. Nepažįstamoji (1)

Išaušo rytas. Ravena prabudo nuo spiginančios saulės spindulių, kurie prasiskverbė pro akių vokus. Apsidairė. Aplinkui matė tik medines sienas ir pasenusias užuolaidas, kurias lengvai plaikstė šiltas ir silpnas vėjelis. Mergaitė rankose vis dar laikė veidrodį, tad įsidėjo jį į kuprinę ir susirinkusi visus daiktus susiruošė eiti. Nuo namų nebuvo labai nutolusi, tad baiminosi, kad kas nors ją atpažins.

Reikėjo keliauti į rytus. Ravena stengėsi nenukrypti nuo maršruto ir vis stebėjo veidrodžio kristalą, bet jis nė kiek nereagavo, tuo pačiu sėdamas baimę, kad galbūt Neptūnas suklydo ir tas žemėlapis rodo kelią kažkur kitur, o ne į Nebūties pasaulį. Tačiau mergaitė nepasidavė ir keliavo tolyn. Didžiąją dalį teritorijos užėmė lygumos ir miškai, bet jai patiko gamta, kur niekas nedrumstė minčių. Vienintelis trūkumas buvo maistas, nes parduotuvės čia pasitaikydavo retai, nors mergaitė pinigų turėjo pakankamai. Ir klausimas kur teks miegoti ateinančią naktį. Tačiau dažniausiai teko tai daryti po atviru dangumi, pasistačius palapinę iš medžių šakų, rąstų ir akmenų. Tai neatrodė labai blogai, juolab kad artėjo vasara ir oras buvo pakankamai įšilęs.

Tačiau vieną dieną Raveną užklupo netikėta liūtis...

Ji jau buvo beeinanti iš krautuvės ir ieškojo vietos, kur galėtų pernakvoti, kai staiga apsiniaukė dangus ir prapliupo. Mergaitė ėmė bėgti, bet tai nė kiek nepadėjo slėptuvės rasti greičiau, netrukus buvo permirkusi kiaurai, o kiek vėliau dangų perrėžė žaibas ir čia pat nugriaudėjo griaustinis.

Ravena pastogę rado tik po geros valandos. Tai buvo medinė susmukusi trobelė, kurioje aiškiai niekas negalėjo gyventi. Viduje buvo tamsu, bet šiaip ne taip ji įžiūrėjo daiktus – senovinę krosnelę, žemą staliuką, įdubusį čiužinį kampe. Džiugino tik krosnelė, prie kurios galės pasišildyti, jeigu ras, kuo ją pakūrenti. Bet ieškoti net nereikėjo, malkų buvo viduje, tik žinojo, kad jų užteks neilgam, nebent tik tam, kad išsidžiovintų plaukus ir drabužius.

Ravena pasidėjo savo kuprinę netoli durų, išsiėmė miegmaišį ir pasitiesė jį prie krosnelės, o netrukus įžiebė ir ugnį. Pažvelgė pro langą ir įsiklausė. Audra stiprėjo, vis labiau siūbavo medžiai ir braškėjo pasenęs namelis. Tai ją truputį gąsdino, bet neturėdama kito pasirinkimo tūnojo ten, kur įsitaisė, ir kurį laiką žiūrėjo į krosnelėje plevenančią ugnį. Vakarėjo. Mergaitė jautėsi pavargusi, norėjo užmigti. Amžiams. Ne, ji to nenorėjo, turėjo vilties ugnelę surasti mamą, tikėjo, kad viskas bus gerai, tik reikia palaukti dar truputį...

Įvairios mintys lindo į galvą. Ravena ilgėjosi savo namų, bet labiausiai nerimavo dėl Neptūno, juk jis pakliuvo pas Tasdarą. Ar jam pavyks ištrūkti ir jis atvyks jai padėti? O gal Tasdaras jį nužudys? Užtvers jai kelią pas mamą? Nors ne, ji žinojo, kad dar neatskleidė savo galių ir dabar susekti ją labai sunku. Bet tuo pačiu ją domino, kokias galias turi, ką ypatingo moka, ar gali teleportuotis, atpažinti kitus pagal magišką energiją ir koks tai jausmas.

Apie tai galvodama mergaitė juto po kūną pasklindančią šilumą. Saulė jau seniai buvo nusileidusi už horizonto, tad ji patogiai įsitaisė miegmaišyje. Tą naktį ją aplankė keistas sapnas. Labiausiai į atmintį įsirėžė bėganti mišku mergina. Ji aiškiai įsiminė jos veidą, net tada, kai pabudo, tas veidas vis dar šmėžavo atmintyje.

Bet stengdamasi apie tai negalvoti ir visiškai pailsėjusi nuo vakarykštės dienos, Ravena išlindo iš miegmaišio. Trokšte troško kuo greičiau pasiekti savo kelionės tikslą, nors išbandymai dar tik prasidėjo. Nujautė, kad nepaprastuose pasauliuose liko pamatyti ir išgirsti labai daug.

Krosnelė jau buvo seniai užgesusi, tačiau mergaitė neplanavo pasilikti čia ilgiau. Atidariusi langą jį iškišo galvą laukan, džiaugdamasi, kad trobelė nepavirto į šipulius, ir nužvelgė apylinkes. Iš miško glūdumos sklido malonus medžių ošimas, smulkūs lietaus lašeliai kapsėjo nuo stogo ant šlapios žolės, kurią jau buvo pradėję džiovinti ankstyvos saulės spinduliai.