Demono vaikas (I dalis)

Pirmas skyrius. Balsai (1)

Po 10 metų...

„Iš blogio ugnies brangakmenis gims... kristalas bus jo portalas...“

Ravena aiktelėjusi praplėšė akis ir apsidairė, bet supratusi, kad niekas negresia, pasilenkė ant aprūdijusių lieptelio turėklų ir pažvelgė žemyn į srauniai tekančią upę. Ji buvo plati, bet smarkiai nuslūgusi, per patį vidurį vagos pavirtusi ramiu lygiu kanalu. Abipus krantai buvo apžėlę krūmų ir medžių kuokštais, kurie brovėsi į besirangančią upę.

– Čia labai tylu, – prakalbo mergaitė. – Tik tos tylos beveik negirdėti.

Agnesė nulipo nuo lieptelio ir nuobodžiaudama nuspyrė kelis akmenukus į upę. Jie net nepūkštelėjo, dingo vandenyje ir tiek. Ravena kantriai laukė, kol sesuo ką nors pasakys, pati visiškai neturėjo nuotaikos kalbėti.

– Visos upės vienodos, – galiausiai tarė Agnesė, lazdele brėždama brūkšnį ant žemės. – Iš pradžių teka tiesiai ir būna greitos, paskui sulėtėja, išsirango kaip gyvatės, neša dumblą ir palikusios jį posūkiuose lėtina savo tėkmę.

Ravena net nustebo, kai ant įrėžtų vingių, smarkiai spausdama lazdelę, ji vėl nubrėžė tiesią liniją, rodydama, kokia upė buvo iš pradžių.

– Ar tikrai taip? – tingiai paklausė mergaitė.

Agnesė nusviedė lazdelę į upę. Atrodė, kad ji krito labai lėtai ir palietė vandenį be jokio garso. Jos žiūrėjo, kol lazdelė paplaukė po tiltu ir dingo iš akių.

Karštis slėgte slėgė. Ravena tylėjo, bet Agnesė buvo įpratusi ir nė kiek nesistebėdama žvelgė į ją. Saulė buvo nublukinusi tamsius jos plaukus, veidas nė kiek neįdegęs, mėlynos akys švelnios, susimąsčiusios. Ravena atrodė jai kažkokia dvilypė – kad ir kur bebūtų vis galvoja apie kažką kitą. Ji taip troško stipriai sugriebti seserį rankomis ir pažvelgti į pačią jos akių gelmę, surasti ten slypinčią Raveną ir sužinoti kas ją taip slegia, bet žinojo, kad tai nepadės.

Keisčiausia tai, kad visi daiktai aplink Agnesę buvo visiškai realūs: pasenę lieptelio turėklai; upės krantai, tankiai apaugę žole, kopiančia į aukštus šlaitus; paukščiai, mažais padrikais būreliais kylantys iš pakrantės krūmų; gūsiais pučiantis vėjas, žerdamas plaukus nuo veido ir vėsindamas įkaitusią odą. Agnesė taip aiškiai juto malonią, lengvai virpančią pavasario šilumą, tik viena Ravena jai atrodė kaip sapnas.

– Gal eikime pasivaikščioti? – netikėtai pasiūlė ji.

Ravena sutiko. Iš pradžių jos ėjo tylėdamos ir leidosi šlaitu žemyn. Kai lyguma apačioje jau buvo netoli, Agnesė stryktelėjo žemyn. Nušoko ji gerai, ant abiejų kojų, bet viduje kažkas tarsi gerai trinktelėjo, jos tvirtas kūnas kietai atsitrenkė į žemę. Slysčiodama, vos išsilaikydama, nusileido ir Ravena.

Jos patraukė prie vandens. Aplinkui buvo pilna visokių vabalų, tad Ravena ėjo labai atsargiai, jos balta lininė suknelė lengvai slydo per aukštą žolę.

– Čia taip gražu, – droviai tarė ji ir pažvelgė aukštyn, kur jos pirmiau stovėjo, pamėgino įsivaizduoti save ir Agnesę viršuje, bet veltui.

Agnesė nuėjo pakrante, tad Ravena nusekė iš paskos. Prie pat vandens buvo žvejų išmintas takelis, ir eidamos juo tolyn nuo lieptelio, jos girdėjo tylą, apgobusią visą kraštą. Bet atrodė, kad jų žingsniai tą tylą griovė ir trikdė.

– Agnese, ar tu kada nors jauteisi stebima?

Mergaitė nustebusi stabtelėjo ir atsigręžė į ją.

– Ne. Kodėl manęs to klausi?

– Nežinau, – Ravena susigūžusi apsidairė. – Galbūt tai skamba keistai, bet jaučiu, kad mes čia ne vienos.