Kitą dieną Ravena jau skuodė Krištolo rūmų link, norėdama ir vėl susitikti su Neptūnu. Tačiau nuskubėjusi į biblioteką jo nerado, tad belaukdama nusprendė sutvarkyti šalia bibliotekos įrengtą meno studiją. Joje buvo gausu piešinių, eskizų ir nebaigtų braižyti žemėlapių, kurių ji tiesiog negalėjo palikti bet kur. Vieta atrodė seniai nelankyta, visur buvo pilna dulkių, daiktai išmėtyti, bet ji vikriai plušo, judėdama ąžuolinėmis grindimis, guldydama dažų buteliukus, tūbeles ir teptukus į skrynias prie lentynų, į kurias sudėliojo popierius. Jai visada patiko piešti, žvelgdama į eskizus bandė įsivaizduoti, kaip jie atrodytų, jei būtų užbaigti, bet molbertai jau daugelį metų stovėjo neliesti menininko rankos. Tačiau didesnį nerimą kėlė gyvūnų iškamšos, mergaitė mylėjo gyvūnus ir jai nepatiko tos amžiams sustingusios figūros.
Toje studijoje Ravena praleido net keletą valandų, o Neptūnas vis negrįžo. Tai jam nebuvo įprasta, mergaitė ėmė nerimauti, tarp pirštų spausdama pieštuką ir bandydama nupiešti biustų kompoziciją kampe, bet kai nieko neišėjo, galiausiai liovėsi ir išėjo į koridorių. Per daug nerimavo, kad pavyktų susikoncentruoti, tad sugalvojo sutvarkyti knygas, kurias vakar išmėtė Neptūnas, bandydamas kažką surasti. Mergaitė tiksliai nesuprato jo tikslų, bet nuojauta kuždėjo, kad jis kažką slepia, tikriausiai ne be reikalo nė žodžiu neužsiminė apie tai, kad ketvirtasis tunelis jungia Krištolo rūmus su jos namais. Negali būti, kad jis apie tai nežino arba tiesiog pamiršo, juk netgi žinojo jos vardą, o tai reiškia, kad aiškindamasis turėjo žinoti ir gyvenamąją vietą. Ji nujautė, kad čia kažkas ne taip, privalėjo viską išsiaiškinti, bet nutarė jo neversti, juk vis dėlto Neptūnas jos draugas ir ji niekaip neįstengė pamiršti kartu praleisto laiko.
Bemąstydama Ravena dėliojo knygas į lentynas, bet netrukus jos dėmesį patraukė nematytas daiktas, padėtas ant stalo. Tik priėjusi ji suprato, jog tai veidrodis. Jis buvo apvalus, visas juodas, su rombo formos kristalėliu virš stiklo, kuris taip pat buvo juodas. Mergaitė pakėlė jį už rankenėlės, negalėdama atsistebėti tokiu keistu radiniu, ir lėtai perbraukė per stiklą, bet staiga iš veidrodžio pasklido elektra. Ravena išsigandusi metė jį ant stalo ir ėmė atatupsta trauktis tolyn. Tuo metu girgžtelėjo durys.
– Kur taip ilgai buvai? – paklausė ji, pamačiusi tarpduryje Neptūną.
Berniukas nekaltai nusišypsojo, rankose laikydamas kažkokią seną storą knygą.
– Viešojoje bibliotekoje. Pabandysiu išsiaiškinti apie žmogų, kuris pastatė šiuos požemius, galbūt jis galės pasakyti, kas yra trečio tunelio gale.
– Bet sakei, kad tik ypatingi žmonės žino apie tuos tunelius, – nustebo mergaitė. – Kaip apie juos gali būti parašyta neypatingų žmonių knygose?
– Tu teisi, bet buvau pas žmogų, kuris taip pat yra ypatingas. Prisimeni tą, kurį vakar minėjau iš Šešėlių karalystės? Jo vardas Gordonas, jis žino beveik viską apie ypatingus pasaulius, bet taip pat negali pasakyti, kas yra tame tunelyje, nes ten kaupiasi kažkokia labai negera energija, pro kurią jis negali prasibrauti. Tai tarsi barjeras, Gordonas bandė jį pralaužti, bet jis per stiprus.
– Tu sakei lygiai tą patį apie energiją, – pastebėjo ji. – Gal tas žmogus galėtų papasakoti mums daugiau apie tuos ypatingus pasaulius?
– Galėtų, bet šiuo metu mums tai nėra naudinga, jis pasakė tik tai, kad yra dar daugybė pasaulių, bet jų vartai ne Žemėje, o kitose dimensijose, todėl ten patekti galėtume tik naudodami ypatingus gebėjimus, pavyzdžiui, teleportaciją.
– Kitos dimensijos? Teleportacija? Dabar tai skamba dar beprotiškiau! – nusijuokė Ravena.
– Bet tu tiki, kad tai ne sapnas, tiesa?
KAMU SEDANG MEMBACA
Demono vaikas (I dalis)
FantasiRavena - Kruvinojo mėnulio naktį gimusi mergaitė, kurios likimas nulemtas jau nuo pat pradžių. Ji pusiau demonė, prievartos ir kančios vaisius, tačiau to nežino, nes Antrojo visatų karo metu buvo išsiųsta į Žemę ir taikiai gyvena su savo globėjais...
