– Ravena, mes turime bėgti! – Felicija persigandusi puolė į kambarį. – Jie mus susekė! Mano tėvas gali pasirodyti bet kuriuo metu!
– Nejaugi? – pašoko nuo lovos mergaitė.
– Greičiau, susikrauk daiktus!
Ravena linktelėjo ir nelaukdama ėmė grūsti miegmaišį į kuprinę, paskui pasiėmė savo veidrodį ir maisto atsargų. Akimirką jos žvilgsnis nukrypo į durklus, kuriuos jai padovanojo draugė. Vis dar nebuvo apsisprendusi, ar juos pasilikti, bet galvoti nebuvo kada, tad dirželiais prisisegė juos prie šlaunų, tikėdamasi, kad prireikus išdrįs juos panaudoti.
Felicija tuo metu krovė daiktus į krepšį, bet staiga sudrebėjo žemė ir pasigirdo kurtinantis sprogimas. Vasarnamio šonas per sekundę pavirto į šipulius ir į visas puses pasklido ugnies kamuoliai. Mergina prišoko uždengti draugės nuo smūgio bangos į orą iššokusių nuolaužų. Toji buvo stipriai užsimerkusi, bet visu kūnu juto nuvilnijančią karščio bangą.
– Pabūk čia, greitai ateisiu, – pavojui sumažėjus paliepė Felicija ir užsidengusi burną puolė prie laukujų durų. Tačiau jos užsikirto, kad ir kiek mergina stengėsi, atidaryti jų nepavyko.
– Fija! – pašaukė Ravena, bandydama įžiūrėti ją per dūmus. – Kur tu?
– Man viskas gerai, – atsiliepė toji ir netrukus mergaitė išvydo jos artėjančią figūrą. – Bet turėsime rasti kitą būdą išeiti. Nesijaudink, aš ką nors sugalvosiu.
– Gal pavyktų išlipti pro langą?
– Nežinau, pirmiausia reikia jį pasiekti. Dar truputį palauk, gerai?
Ravenai linktelėjus Felicija apsidairė, bet per dūmus nieko nematė, tad teko apgraibomis nusigauti prie sienos ir patikrinti vienintelį prieinamą langą. Įsitikinusi, kad pro jį išlipti įmanoma, mergina grįžo prie draugės ir lyg atsisveikindama ją apkabino. Ugnis buvo įsimetusi jau ir į kambarį, Ravena žinojo, kad išeiti iš čia mažai vilties.
– Ravena... aš tau kai ko nepasakiau, – drebančiu balsu prakalbo Felicija. – Bet nemaniau, kad viskas pasisuks taip blogai... maniau, kad tėvas niekada manęs neras...
– Tu nekalta, kad jis tave rado, – stengėsi ją paguosti mergaitė.
– Ne, tu nesupranti... mano tėvas ieško ne tik manęs, bet ir tavęs. Priežasties nežinau, bet vis tiek stengiausi tave apsaugoti, nes... nes tu esi mano draugė. Aš labai atsiprašau, kad nepasakiau anksčiau, nors žinojau iš pat pradžių, nuo tos dienos, kai mes susipažinome.
– Bet iš kur?
– Man pasakė Edenas. Jis matė, kaip pasislėpei krūmuose, ir sakė, kad žino, kas tu tokia.
Ravena minutėlę stovėjo ir išsigandusiomis didelėmis akimis žiūrėjo į ją. Aplinkui siautėjo ugnis, bet mergaitė jos tarsi nematė.
– Nieko tokio, kad nesakei, aš taip pat kai ką nuslėpiau...
– Ką? – apstulbo Felicija.
– Prisimeni, kai sakiau apie tą veidrodį, kuris nuves mane pas mamą? Jis mane atvedė pas tave, dėl to mes susitikome. Bet po to veidrodis nustojo žibėti, – susigraudino ji. – Kaip aš galiu rasti mamą, jeigu jis neveikia?
– Tau pavyks, tik tu turi nebijoti, – mergina iš lėto paleido jos pečius. – Visuomet prisimink mane, jei mūsų keliai kaip nors išsiskirtų, gerai? Pažadėk man, kad būsi stipri ir kovosi už viską, kas tau brangu.
– Aš... aš pažadu, – kiek nedrąsiai sumikčiojo Ravena, nesuprasdama, kodėl ji taip kalba.
Felicija nusisegė nuo kaklo grandinėlę su širdies formos pakabučiu ir įspaudė mergaitės delne.
YOU ARE READING
Demono vaikas (I dalis)
FantasyRavena - Kruvinojo mėnulio naktį gimusi mergaitė, kurios likimas nulemtas jau nuo pat pradžių. Ji pusiau demonė, prievartos ir kančios vaisius, tačiau to nežino, nes Antrojo visatų karo metu buvo išsiųsta į Žemę ir taikiai gyvena su savo globėjais...
