– Jos buvo Mirties girioje, – paaiškino Rodžeris, guldydamas Raveną ant lovos.
– Ką? Kaip taip gali būti? – išsigando Lina.
– Iš kur man žinoti, ką jos ten veikė?
– Bet kas ten buvo? Kas jas užpuolė?
– Nežinau, kažkoks padaras... pirmą kartą tokį matau.
– Ar tau nieko nenutiko? Tu visas kruvinas!
– Ne, aš visiškai sveikas, tas kraujas ne mano.
Balsai skambėjo tarytum iš kažkur labai toli, bet netrukus Ravena iš lėto pramerkė akis ir priešais save išvydo susirūpinusių tėvų veidus.
– Kas... kas atsitiko? – slogiu balsu paklausė ji.
– Mus užpuolė, bet tada pasirodė tėtis ir mus išgelbėjo, – pasilenkdama prie lovos atsiliepė Agnesė. – Neprisimeni?
Ravena papurtė galvą.
– Nejudėk, tas padaras tave sužeidė, – švelniu balsu ištarė Lina. – Bet nebijok, viskas praėjo, tu greitai pasveiksi.
– Ką gi, tada aš jau eisiu, – atsikvėpė Rodžeris. – Turiu darbo.
– Gerai, bet būk labai atsargus, nenoriu, kad tau kas nors nutiktų.
– Žinoma, – numojo ranka jis ir netrukus pasišalino iš kambario.
– Kaip jautiesi? – neramiai kreipėsi į Raveną Agnesė.
– Skauda, – sukandusi dantis sukuždėjo toji.
Lina prisėdo ant lovos krašto ir paglostė jai galvą.
– Nesijaudink, aš tave išgydysiu, o tu atsipalaiduok ir užsimerk.
Mergaitė nesipriešindama pakluso, o Agnesė susidomėjusi stebėjo, kaip Lina atsargiai uždėjo delnus jai ant krūtinės. Praėjo kelios minutės, kol ji susikaupė, bet netrukus jos rankos ėmė melsvai švytėti. Agnesė dar niekada nebuvo mačiusi nieko panašaus. Tas lengvas švytėjimas priminė jai mėnulio šviesą, kurią matė miške, kai diena staiga virto naktimi. Ta šviesa iš lėto apgaubė Ravenos kūną. Mergaitė, žinoma, nieko nematė, bet juto ją gaubiančią malonią šilumą, kuri po truputį malšino skausmą, kol galiausiai jis visiškai dingo. Ravena apstulbusi atsimerkė.
– Kas čia buvo? Kodėl man nebeskauda?
– Juk sakiau, kad išgydysiu.
– Bet kaip? Ką tu padarei? – negalėjo suprasti ji, žvelgdama į visiškai sveiką koją. – Neliko nė įbrėžimo!
– Negaliu sakyti, dabar tai paslaptis, – šypsojosi Lina, bet netrukus jos veidas surimtėjo. – Žinau, kad tau tai nepatinka, bet turiu žinoti, kas tiksliai atsitiko tame miške.
Ravena nusiminusi giliai atsiduso.
– Aš kalta dėl visko, kas nutiko, – staiga prakalbo Agnesė. – Aš pasiūliau Ravenai nueiti prie ežero, o ten mus ir užpuolė. Aš bandžiau ją apsaugoti, bet man nepavyko, tas padaras buvo daug didesnis ir stipresnis už mane.
– Tikiu, kad darei viską, ką galėjai, bet svarbiausia, kad dabar jūs abi saugios.
Ravena susimąsčiusi tylėjo, vis dar negalėdama patikėti tuo, kas įvyko. Ji norėjo išsipasakoti viską, išlieti visas savo emocijas, parodyti, kaip jai buvo baisu, kai tas padaras vos jos nesudraskė, bet kažkodėl neįstengė. Viskas, ką šiuo metu juto, buvo tik kažkokia tuštuma. Tas įvykis labiau panėšėjo į sapną nei į tikrovę, bet juk Agnesė irgi buvo su ja ir galėjo paliudyti, kad tai tikra, ar ne? Tik kaip dėl ugnies, kuri atsirado tarsi iš niekur, o po to dingo lyg nebūtų egzistavusi?
ESTÁS LEYENDO
Demono vaikas (I dalis)
FantasíaRavena - Kruvinojo mėnulio naktį gimusi mergaitė, kurios likimas nulemtas jau nuo pat pradžių. Ji pusiau demonė, prievartos ir kančios vaisius, tačiau to nežino, nes Antrojo visatų karo metu buvo išsiųsta į Žemę ir taikiai gyvena su savo globėjais...
