Tik vakarėjant Rodžeris pagaliau nusprendė pasirodyti Tamsos tvirtovėje. Jis nežinojo, ko tikėtis po to, kai Lina papasakojo, kad Tasdaras viską žino, tačiau neturėjo kito pasirinkimo, vis tiek jam niekaip nepavyktų pabėgti, šeimininkas jį rastų bet kur. Be to, Rodžeris iš patirties žinojo, kad Tasdaras nemėgsta silpnų žmonių, tad turėjo užgniaužti visas savo baimes ir su juo susitikti akis į akį.
Perėjęs ilgą koridorių ir pravėręs duris, vyriškis žengė į didžiąją salę. Visur buvo tamsu, tik sienas blausiai apšvietė nuo deglų krintanti šviesa. Tasdaras kaip įprastai stovėjo salės gale ir laukė jo. Kompaniją, žinoma, palaikė Melburnas, ir tai Rodžerį tik dar labiau suerzino.
Pamatęs parankinį Tasdaras lėtai patraukė artyn, jo akys raudonai švietė tamsoje.
– Maniau, kad visai nepasirodysi, – demonas nužvelgė jį paniekinančiu žvilgsniu. – Kad teks tave gaudyti arba net nužudyti.
– Aš... – norėjo teisintis Rodžeris, tačiau rūstus žvilgsnis jį nutildė.
– Žinojau, kad Lina viską pasakys, bet tai nesvarbu, jau nebėra prasmės slėpti, – jis akimirką tylėjo, laukdamas, kol parankinis ką nors pasakys, bet tas sutrikęs neištarė nė žodžio. – Tikrai manei, kad nežinau, kur ir ką veikia Ravena? Manei, neišsiaiškinsiu?
– Bet aš tik norėjau...
– Kad ji niekada apie mane nesužinotų? – Tasdaras garsiai nusikvatojo, paskui tęsė, pabrėždamas kiekvieną žodį, tarsi norėdamas iš jo pasišaipyti. – Kad jos galios niekada neatsiskleistų ir aš nerasčiau su ja jokio ryšio? O svarbiausia, kad liktum nenukentėjęs ir galėtum toliau kurti savo apgailėtinus planus, kaip nuversti mane nuo sosto?
– Jūs viską ne taip supratote, – atkirto Rodžeris.
– Ne taip supratau, sakai? – primerkė akis demonas. – Dar puikiai prisimenu mūsų sutartį, žinau, kad nori valdyti dalį mano karalystės už tai, kad vykdai kiekvieną mano įsakymą. O gal aš neteisus?
– Teisus, mano valdove.
– Suprantu, koks tu nekantrus, bet turi užsitarnauti savo dalį, o kada užsitarnausi, spręsiu aš pats.
– Žinoma, – linktelėjo jis.
– O dabar pasakyk, kodėl tau atrodo, kad kurdamas prieš mane planus nusipelnei gauti tai, ką nori?
– Aš tarnauju jau dvidešimt metų, bet jūs man dar nė karto neatsilyginote.
– Tu niekada negausi savo dalies, nepaklusai jau daug kartų, kodėl turėčiau savo karalystės žemes patikėti būtent tau?
Rodžeris neatsakė, tik nudelbė žvilgsnį į grindis. Viduje tvenkėsi pyktis, kad buvo taip lengvai perprastas, tačiau savo planų atsisakyti neketino. Nė už ką gyvenime. Vienokiu ar kitokiu būdu, jis pažemins Tasdarą ir pasiims tai, kas turėtų priklausyti jam.
Tuo metu demonas ėmė vaikštinėti po salę, po vieną uždegdamas salėje esančius deglus. Jo žingsniai buvo lėti ir paslaptingi, jis apie kažką mąstė, tačiau niekas negalėjo nuspėti apie ką. Bet galiausiai jis vėl grįžo prie parankinių, akys nukrypo į Rodžerį.
– Tikriausiai Lina pasakė ir tai, kad neketinu tavęs nužudyti, bet vis dar lauki bausmės, tiesa? – Tasdaras ištiesė dešinę ranką, kurioje po akimirkos suplazdėjo liepsna, bet kai sugniaužė kumštį, ji tiesiog išnyko. – Žinoma, turiu tau vieną staigmeną, galbūt tau tai visiškai nepatiks, bet tai nėra bausmė.
– Klausau, mano pone, – nusilenkė Rodžeris.
– Girdėjau, tavo žmona paliko jūsų dukteris, kad galėtų pasiimti Raveną ir Agnesę, bet tu iki šiol nežinai, kur jos?
YOU ARE READING
Demono vaikas (I dalis)
FantasyRavena - Kruvinojo mėnulio naktį gimusi mergaitė, kurios likimas nulemtas jau nuo pat pradžių. Ji pusiau demonė, prievartos ir kančios vaisius, tačiau to nežino, nes Antrojo visatų karo metu buvo išsiųsta į Žemę ir taikiai gyvena su savo globėjais...
