Demono vaikas (I dalis)

Trečias skyrius. Slaptas tunelis (1)

Ravena gulėjo lovoje, įsmeigusi akis į langą, jos siaurus pečius dengė pūkinė antklodė. Lauke siautėjo vėjas, dangus buvo apsiniaukęs, o nuotaika subjurusi. Kaipgi ji gali eiti į Krištolo rūmus po to, kas nutiko vakar? Mama beveik niekada neklausinėdavo, kur ji eina, bet tėvas tikriausiai stebės ją kiekvieną naktį, tad mergaitė nusprendė būti atsargesnė ir kurį laiką nesilankyti Krištolo rūmuose. Galbūt pasisekus, jei Agnesės nebūtų šalia, ji galėtų prasmukti pro duris dieną, ir tai ją šiek tiek džiugino.

Net nukrėtė šiurpas pagalvojus, kas nutiktų, jei Rodžeris dar kartą ją užkluptų. Ravena džiaugėsi, kad jis retai būna namuose, kad kartais užtrunka darbe ir negrįžta iki paryčių. Būti su juo ji nenorėjo.

– Ravena, tu ir vėl vėluoji! – staiga pasigirdo balsas ir netrukus prasivėrė durys. – Tau viskas gerai? Pastaruoju metu tu taip keistai elgiesi.

– Nesijaudink dėl manęs, Agnese, aš tik prastai miegojau, – šyptelėjo ji. – Ar tėtis yra namuose?

– Pusryčiauja kartu su mumis. Kodėl klausi?

– Tik šiaip, greitai ateisiu.

Išgirdusi užsiveriančias duris, Ravena pakilo iš patalo ir susiruošė eiti, bet dar pastovėjo keletą minučių tikėdamasi, kad kai ateis į virtuvę, Rodžerio jau nebebus. Bet jis buvo. Mergaitės širdis nusirito į kulnus, kai jų žvilgsniai susitiko, bet stengdamasi apsimesti, kad viskas gerai, ji įsitaisė prie stalo. Valgydama nė karto nepažvelgė į jo pusę, bet galėjo justi, kaip jo akys karts nuo karto nukrypsta į ją. Mergaitė sėdėjo tarsi ant adatų, spėliodama, apie ką jis galvoja, ar ketina ją nubausti tuo pačiu būdu, kuriuo bausdavo, kai ji kaip nors nepaklusdavo. Ji aiškiai prisiminė kiekvieną kirtį, jis sakydavo, kad tai jų paslaptis, ir ji tylėjo, su ašaromis priimdama bausmę. Kartais jis bausdavo Raveną be priežasties, kai Linos ir Agnesės nebūdavo namuose, atrodė, kad tiesiog mėgaujasi jos kančia.

– Gerai, man jau metas eiti, susitiksime vakare, – pakildamas ištarė Rodžeris. Praeidamas jis dar patapšnojo Ravenai per galvą, ir ji apstulbusi krūptelėjo. Ką tai reiškia? Ar jis gailisi ir atsiprašo už vakar, ar tik prieš mamą bando vaizduoti, koks jis geras?

Lina palydėjo jį iki išėjimo. Nutaikiusi progą Ravena smuko į savo kambarį, užsidengė galvą pagalve ir kurį laiką gulėjo nejudėdama. Kas jai darosi? Kodėl negali nustoti galvoti apie Krištolo rūmus? Ta vieta ją tarsi užbūrė, ji jau įsivaizdavo save einančią pro duris, už kurių atsiveria įspūdinga oranžerijos panorama. Taip, tos durys...

Mergaitė staiga pašoko iš lovos, net iškabintos ant lubų popierinės figūrėlės pasklido į visas puses. Na žinoma, durys! Lygiai tą pačią dieną, kai atrado Krištolo rūmus, ji matė keistas duris koridoriuje, kurių prieš tai niekada nebuvo, gal dabar pats metas jas ir vėl patikrinti? O jeigu tai kažkokia užuomina? Juk balsas negalėjo jos kviesti prie durų be reikalo, ar ne?

Nesukeldama jokio garso Ravena paliko kambarį ir nuslinkusi pasieniais pagaliau atsidūrė prie durų. Nors žinojo, kad praeitą kartą jos buvo užrakintos, spustelėjusi rankeną stumtelėjo. Jos sugirgždėjo ir palengva atsidarė. Širdis sutuksėjo iš jaudulio. Akimirką ji stovėjo sustingusi, galvodama ką daryti, ar eiti, ar uždaryti duris ir apsimesti, kad jų čia niekada net nebuvo. Pro tarpelį ji matė tik tamsą, negalėjo pasakyti kas viduje, bet juto iš ten sklindantį šaltį. Jos ranka neatsitraukė, priešingai, tik dar plačiau pravėrė duris. Tačiau šį kartą Ravena aiškiai žinojo, kad eina čia sava valia, kad niekas jos neverčia, ir prasispraudusi pro tarpelį žengė į vidų.

Priešais ją nusitęsė laiptai, o apačioje – platus ir drėgnas tunelis. Nenorėdama sukelti jokio garso, mergaitė tipeno ant pirštų galiukų ir kiek toliau pamatė permatomą apdužusią sieną, ant kurios visomis spalvomis mirgėjo stiklo vitražas. Ravena įdėmiai jį apžiūrėjo. Vienuolika sparnuotų figūrų stovėjo aplink dvyliktą viduryje, delnuose laikančią kažką labai ryškaus. Į visas puses sklindantys spinduliai apšvietė jų angeliškus veidus ir ilgus banguotus plaukus. Tas vitražas atrodytų kur kas įspūdingiau, jeigu į jį apšviestų saulė, tačiau kodėl jis tunelyje, tarsi paslėptas nuo visų akių?