Demono vaikas (I dalis)

Pirmas skyrius. Balsai (2)

– Prieik arčiau, Melburnai, turiu tau šį tą papasakoti, – pasikvietė jį Tasdaras, jo akys kaip įprastai buvo nukreiptos į langą.

Parankinis neskubėdamas priėjo ir pagarbiai nusilenkė.

– Klausau, mano pone.

– Tu tarnauji man jau daugiau nei dešimt metų, tiesa? – pasitikslino demonas, nė neatsisukdamas į jį.

– Taip. Ką norite tuo pasakyti?

– Praeis dar trys metai ir prašysi savo atlygio, ar ne? Ko labiausiai norėtum už tuos metus?

Melburnas suraukęs antakius įdėmiai nužvelgė Tasdarą. Negi tikrai atsilygins už tarnystę? Veidas atrodė visiškai rimtas, ar galima tuo demonu pasitikėti?

– Jūs puikiai žinote, ko aš noriu, – šyptelėjo Melburnas. – Nieko kito, tik laisvės. Be jokių prievolių ir įsipareigojimų.

– Ir daugiau niekas kitas tavęs netenkintų?

– Ką turite omenyje? – sumišo vyras.

– Tarkim, tu nori grįžti pas savo šeimą.

– Aš nebeturiu savo šeimos. Visi paliko mane tą dieną, kai įžengiau į šią tvirtovę.

– Ar tikrai taip galvoji? O jeigu jie vis dar tikisi, kad grįši?

– Nuo kada jums tai rūpi, valdove?

Tasdaras pagaliau atsigręžė ir pažvelgė Melburnui tiesiai į akis, paskui ėmė lėtai vaikščioti po salę ir delsė pasakoti, tarsi norėdamas jį suerzinti.

– Šiandien įvyko tai, ko labiausiai laukiau, – galiausiai tarė jis, vėl sustojęs prie parankinio.

– Ką norite tuo pasakyti?

– Labai greitai ateis diena, kai Ravena sužinos apie mano egzistavimą. Jos galios pabudo, ir man pagaliau pavyko rasti jos pėdsakus.

– Labai džiugu girdėti, mano pone, – dar kartą nusilenkė pavaldinys. – Kur ji buvo visą tą laiką?

– Pas Liną, Rodžerio žmoną. Bet tai dar ne viskas, žinau ir tai, kad Agnesė irgi pas ją. Ką apie tai manai?

Melburnas netekęs žado stovėjo priešais Tasdarą ir nežinojo, ką pasakyti. Nejaugi tai tiesa? O gal tai ir vėl koks nors nedoras planas, į kurį jis buvo įpainiotas?

– Nustebai, ar ne? – toliau kalbėjo Tasdaras. – Jeigu nori, gali ją pasiimti, tau nėra jokių kliūčių, bet už tai, kad ją radau, turėsi man dosniai atsilyginti.

Melburnas dar kurį laiką stovėjo nejudėdamas, tarytum būtų pamiršęs kaip kvėpuoti, bet galiausiai atsitokėjo.

– Jūs žinote, kaip aš ją myliu, ir šantažavote mane norėdamas, kad jums tarnaučiau, valdove, bet aš neprašiau, kad pasakytumėte, kur dabar ji yra.

– Manai, esi protingesnis už mane? – nusijuokė demonas. – Jei būtum, dabar netarnautum man. Žinau, kad tau tai nepatinka, bet jeigu nori pamatyti Agnesę, paaukosi dar dešimt metų savo gyvenimo man, sutariam?

– Dešimt metų?! – negalėjo patikėti Melburnas. – Ta informacija verta tiek daug?!

– O ko tikėjaisi? Kad surasiu tavo dukterį už ačiū?

– Prakeiktas sukčius! – vyras vos tvardėsi, net pagriebė Tasdarui už gerklės, bet tučtuojau buvo nusviestas tolyn stiprios energijos bangos, jo sunkus kūnas sudribo ant grindų jam nespėjus nė surikti.

– O aš visą laiką maniau, kad tu mano patikimiausias parankinis, – šaltu balsu ištarė demonas. – Matyt, būsiu kažkur suklydęs. Gal man vertėtų nužudyti tavo šeimą, o po to ir tave patį?