Demono vaikas (I dalis)

Tryliktas skyrius. Pagalbos ranka (2)

Neptūnas juto vis stipresnę Ravenos energiją ir džiaugėsi, kad draugė jau visai netoli. Jis net stebėjosi, kad maždaug per mėnesį ji beveik pasiekė tikslą, nors jam pačiam prireikė tik dviejų dienų. Bet Ravena keliavo pėsčiomis ir tikriausiai pirmą kartą tai darė visiškai viena.

Berniukas visą laiką jojo taku per mišką, kuris, atrodė, niekada nesibaigs, o dabar jis brido tik dar giliau į tankmę, kur ir vedė Ravenos energija, bet tuo metu pamatė kažkokį šešėlį, prabėgantį tarp medžių, ir sustabdęs žirgą nušoko žemėn. Jis nebuvo tikras, ar kažkas sekė jį, ar Raveną, bet išsitraukęs kalaviją nusliūkino tolyn.

Staiga pajuto šalia savęs žmogų, išsigandęs apsisuko ir instinktyviai pakėlė rankoje laikomą kalaviją. Priešininko peilis nuslydo jo ašmenimis ir įsmigo į žemę. Neptūno kaklą sugniaužė galingi gniaužtai ir jis dribo ant žemės. Iš rankų iškrito ginklas ir berniukas beviltiškai bandė atpalaiduoti gerklę suspaudusius kumščius. Ėmė trūkti oro, akys apsiblausė, jėgos tartum apleido visą kūną.

Akimirką Neptūnui pasirodė, jog dabar tikrai mirs, bet laisvąja ranka užčiuopęs akmenį iš visų jėgų vožė juo užpuolikui, o gniaužtams atsileidus persivertė ant nugaros ir nuspyrė jį šalin. Jie pakilo nuo žemės vienu metu. Tik tada Neptūnas pamatė, kad vaikinas vos keliais metais vyresnis už jį.

– Ko čia slampinėji? – piktai paklausė jis.

– O kodėl tu mane persekioji? – neatlyžo Neptūnas.

– Čia privati teritorija. Jeigu pasiklydai, išėjimas ten, – parodė į tą pusę, iš kurios berniukas ką tik atėjo.

Neptūnas jau sukosi į kitą pusę, bet staiga švystelėjo kalaviju ir kirto jaunuoliui per kojas. Tas dejuodamas susmuko ant žemės.

– Kam tu slepi Raveną? – piktai paklausė ir pasilenkęs ištiesė priešais veidą aštrius ašmenis. – Žinau, kad ji čia, jaučiu jos energiją. Jeigu nepasakysi, nukentėsi labiau.

Vaikinas minutėlę spoksojo į kalaviją. Net ir su peiliu galėjo padaryti priešininkui daug žalos, bet negalėjo pajudinti kojų ir pabėgti.

– Tai padariau ne aš, o Rodžeris, – galiausiai prakalbo. – Jis bando išgauti iš jos kažkokią informaciją.

– Rodžeris? – kilstelėjo antakius Neptūnas. – Kokią informaciją?

– Nežinau, tai ne mano reikalas, aš jam tik padedu.

– Kiek jūsų yra?

– Tik keturiese, Rodžeris su savo broliu, aš ir dar viena moteris.

Berniukas apsisuko ir nuėjo, vis dar rankose laikydamas ginklą. Pasiekęs seną medinį namelį pasislėpė už krūmų ir pabandė ką nors įžiūrėti kieme, bet aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios. Neptūnas žinojo, kad jam niekada nepavyks įveikti Rodžerio ir išvaduoti Ravenos, tad kurį laiką tupėjo ir kūrė planą. Geriausia būtų išsiversti be kovos ir išvesti Raveną paslapčia, kaip darė Gordonas ir Lina vaduodami jį, bet pirmiausia reikėjo ją rasti ir laukti, kol Rodžeris su savo pakalikais praras budrumą ar paliks ją vieną.

Berniukas stengėsi pajusti Rodžerio energiją, bet nepavyko, tikriausiai ją maskavo taip pat gerai, kaip ir jis pats. Šyptelėjęs Neptūnas ėmė slinkti arčiau namo, vis slėpdamasis už medžių ir krūmų. Pagaliau pasiekė tvorą ir įsitikinęs, kad pro langus niekam nepavyks pamatyti, vikriai peršoko į kitą pusę ir prigludo prie sienos. Tada ėmė slinkti ten, kur turėtų būti paradinės durys. Staiga išgirdo balsus.

– Kodėl negali apie tai pasikalbėti su pačia Lina?

– Manai, kad ji man pasakys? Kur kas lengviau bus manipuliuoti Ravena, o ne ja.