Demono vaikas (I dalis)

Antras skyrius. Krištolo rūmai (2)

Ravena staiga pakirdo iš miego ir dairydamasi po kambarį pašoko iš lovos. Ji nė nepajuto, kaip užmigo, todėl dabar nesuvokė, ko griebtis pirmiausia, bet tamsoje šiaip ne taip suradusi laikrodį atsikvėpė – buvo po vienuoliktos vakaro, tad didžiosios kelionės nepramiegojo.

Mergaitė nutipeno prie spintos, skubiai apsirengė, iš po lovos ištraukė kuprinę ir užsidėjo ją ant pečių. Tada tyliai priėjo prie lango, plačiai jį atidarė ir persisvėrė per palangę, galvodama, kaip geriausia nusileisti žemyn, juk jos kambarys antrame aukšte. Į veidą plūstelėjo žvarbokas vėjas, bet mergaitė nesibaimino, greitai bus rūmų viduje.

Po langu augo išsikerojusi obelis, todėl išlipti neatrodė sunku. Užsiropštusi ant šakos Ravena atsargiai pridarė langą ir kad grįžusi galėtų įeiti paliko jį pravirą. Akimirką spoksojo į tamsą. Naktį viskas atrodė visiškai kitaip, daug šiurpiau, bet vydama šalin baisias mintis ji atsargiai nusliuogė storu kamienu ir išėjusi pro vartelius nubėgo per žvyrkelį. Aplinkui skraidantys medžių žiedai ir danguje mirgančios žvaigždės po truputį užgožė visą jos nerimą.

„Iš blogio ugnies brangakmenis gims... kristalas bus jo portalas... – staiga pasigirdo balsas. – Kai pranašystė atgims, portalas bus atidarytas!“

Kojos tarsi įaugo į žemę. Kažkur toli mušdami vidurnaktį pasigirdo aiškūs laikrodžio dūžiai.

„Gelbėk mane, Ravena... – tuo metu iš upės gilumos atsklido dar vienas, bet jau daug švelnesnis balsas. – Aš turiu ištrūkti... tik tu gali man padėti...“

Mergaitė sudrebėjo nuo šalto vėjo gūsių ir patraukė per pievą. Balta jos suknelė šmėžavo tamsoje, basos kojos juto žolės gaivą ir žemės šaltį. Laikrodžio dūžiai pamažu skendo nakties tyloje, vėjas bandė nublokšti, bet Ravena atkakliai siekė Krištolo rūmų ir netrukus sustojo prie upės su akmenų taku. Dabar jis atrodė kur kas pavojingesnis, tamsoje vos įžiūrimas.

„Ateik... ateik pas mane... ateik... – visas mintis sujaukė užburiantis balsas. – Ateik...“

Ravena kiek laiko lūkuriavo tuščioje lygumoje. Upė buvo srauni ir nesuvaldoma, bet ji nebijojo, tik žiūrėjo į ją ir tylėjo.

„Ravena... Ravena... ateik...“

Tuo metu ant akmenų kažkas žybtelėjo. Pasilenkusi ir praskirsčiusi ant kranto augančias žoles ji išvydo žibantį nepaaiškinamą simbolį, kurio, žinoma, dienos šviesoje nesimatė. Tokių panašių ženklų buvo ir ant kitų akmenų, tačiau Ravena negalėjo gaišti juos apžiūrėdama, tad išsitraukusi žibintuvėlį lengvu prilietimu įjungė. Apylinkes nutvieskė akinanti šviesa, todėl mergaitė nukreipė ją į žemę, kad galėtų matyti kelią, ir ėmė kirsti upę.

Vienas akmuo, o štai ir kitas. Buvo sunku tuo pačiu gniaužti žibintuvėlį ir eiti išlaikant pusiausvyrą, o dar ta upė atrodė kur kas sraunesnė nei prieš tai. Mergaitė ėjo labai lėtai, šaltas vėjas skverbėsi pro drabužius, žnaibė odą ir vėlė plaukus, bet ji jau buvo pasiekusi vidurį, apsisukti atgal negalėjo. Kadangi ėjo ne pirmą kartą, buvo tikra, kad maždaug viduryje akmenų takas praretėja, bus tik dar sunkiau. Tačiau ji žinojo, kad praeiti įmanoma, ir nepasidavė.

Akmenys praretėjo greitai. Vienoje vietoje buvo ypač sunku. Kad galėtų tvirtai išsilaikyti, jai reikėjo statyti koją į nedidelį tarpelį tarp dviejų mažesnių akmenų, tačiau kai ji kėlė antrą koją, pirmoji negrabiai slystelėjo. Nespėjusi nė surikti Ravena atsidūrė lediniame vandenyje. Stipri srovė akimirksniu pagavo smulkų kūnelį, nelengva kuprinė ant pečių gramzdino į dugną, bet mergaitė tvirtai užsigriebė akmens. Tačiau kad ir kaip stengėsi, srovė buvo per stipri, kai ji pabandė plaukti prie kranto ir siekti kito akmens, nusprūdo ranka ir ji visu kūnu paniro į vandenį.