Demono vaikas (I dalis)

Dvyliktas skyrius. Febo paslaptis (2)

– Pažiūrėk, mama, ji bunda!

– Gerai, Azalija, prileisk mane, aš ja pasirūpinsiu.

Prieš atmerkdama akis Ravena girdėjo balsus, viena jos sąmonės dalis buvo realybėje, o kita – vis dar sapne. Mergaitė iš pradžių matė neaiškius šešėlius aplinkui, paskui jie išryškėjo į žmones įsmeigusius akis tiesiai į ją – moterį ir mergaitę. Moteris atrodė be galo sunerimusi, ilgi pilkšvi plaukai viršugalvyje buvo supinti į kuodą, kelios nuo jo atsiskyrusios sruogos krito ant pečių, o mergaitė, kuri, matyt, buvo jos dukra, atrodė labiau susijaudinusi nei sunerimusi.

– Kaip jautiesi? – pasiteiravo ji.

Prisiminusi viską, kas įvyko naktį, Ravena aiktelėjusi pašoko iš guolio, bet švelnios moters rankos suėmė ją už pečių ir rūpestingai guldė atgal.

– Nebijok, mes tavęs nenuskriausime, tu privalai pamiegoti.

– Nenoriu miego, – sukuždėjo Ravena. – Kur aš?

– Radome tave paplūdimyje be sąmonės ir parsinešėme namo, – paaiškino ji. – Kad ir kas tau nutiko, dabar tu saugi.

– Ne, aš privalau eiti, – blaškydamasi aplinkui paprieštaravo ji. – Aš turiu rasti...

– Nesijaudink, mes turime tavo daiktus, – ramino ji mergaitę. – Radome tave su kuprine. Ar kažkur keliauji?

– Taip, – linktelėjo ji. – Bet...

– Turėtum būti atsargesnė, radome tave visą permirkusią ir purviną, – moteris nusišypsojusi švelniai paglostė jos plaukus. – O gal neturi namų? Pasiklydai?

Ravena tylėjo, nežinodama, ar gali sakyti jai tiesą, juk net nepažinojo šios moters, na ir kas, kad ją išgelbėjo.

– Tikriausiai tu išalkusi, – atsiduso nepažįstamoji. – Atnešiu karštos sriubos, o tada pasikalbėsime, gerai?

Moteris pakilo ir išėjo. Ravena liko tik su ta tylia mergaite, sėdinčia greta. Toji vis žvilgčiojo į ją, bet užkalbinti nedrįso, o pati Ravena neturėjo noro, jai rūpėjo kuo greičiau ištrūkti ir tęsti savo mamos paieškas. Vis dar negalėjo patikėti tuo, kas įvyko, juk turėjo keliauti kartu su Felicija. Ji pažadėjo, kad jos nesiskirs, kad kartu kovos iki galo. Skaudžiausia buvo tai, kad mergaitė nebuvo tikra, ar draugė žuvo, ar kaip nors paspruko, tad dabar turėjo keliauti visiškai viena. Netgi be Neptūno. Jis taip pat pažadėjo, kad niekada jos nepaliks, bet pažado neištesėjo. Ravena nepyko ant jo, juk jis nekaltas, kad jį pagrobė. Dėl to buvo kaltas Tasdaras, tai jis visaip stengėsi sutrukdyti, kad ji neišvaduotų savo mamos, pats ją ir įkalino Nebūties pasaulyje. Prisiminus tai, ašaros užspaudė gerklę, bet ji stengėsi susilaikyti, negalėjo tiesiog pravirkti.

Netrukus moteris grįžo su padėklu rankose, padėjo jį ant stalelio ir prisėdusi ant lovos krašto įdėmiai nužvelgė mergaitę.

– Kuo tu vardu?

– Ravena, – nuraudo toji.

– Malonu susipažinti. Aš Leida, o čia mano duktė Azalija, – šypsojosi moteris ir minutėlę patylėjusi paklausė: – Gal tu kartais ne vietinė? Niekada tavęs nesu čia mačiusi.

– Atvykau iš Žvejų kaimelio, ten gyvena mano netikri tėvai.

– Netikri tėvai, – susimąstė Leida. – Gal jiems paskambinti ir pasakyti, kad nesijaudintų dėl tavęs?

– Ne, nenoriu, kad jie mane rastų, noriu nueiti pas savo tikrą mamą.

– Ar žinai, kur keliauji? Mes galime tave nuvežti, taip bus daug paprasčiau, vaikščioti gatvėmis vienai labai pavojinga.