Febas gyveno į rytus nuo Žvejų kaimelio, Arachrato miestelyje, tame pačiame, kur buvo Senieji Atakanos požemiai. Tai sužinojęs Neptūnas jau penktą ryto sėdo į autobusą ir išvažiavo, kadangi vis dar nemokėjo tinkamai teleportuotis. O po poros valandų jau buvo mieste, teliko rasti reikiamą namą. Kol tai padarė, užtruko dar kokią valandą.
Namas stovėjo atokioje vietoje, apsuptas baltos tvoros, aplinkui buvo vien medžiai. Paėjėjęs takeliu berniukas sulėtino tempą, lyg vogčiomis prislinko prie medžio ir pažvelgė į kiemą. Tuo metu jo veide nušvito plati šypsena. Už namo buvo matyti nedidelės arklidės, o tai reiškė, kad Febas nepardavė savo žirgų. Vienas jų buvo Bastūnas, mustangas, kurį Neptūnas prisijaukino, kai dar nebuvo pabėgęs nuo globėjų.
Nenorėdamas, kad jį kas nors pamatytų, berniukas praslinko lyg vaiduoklis pro medžius ir prigludo prie arklidžių sienos. Tada žvilgtelėjo į kiemą ir pamatęs, kad ten nieko nėra, nuskubėjo prie pravirų durų. Viduje buvo daugybė aptvarų su žirgais, bet Neptūnas savąjį rado labai greitai – jis buvo didžiausias ir juodžiausias iš visų.
– Sveikas, drauguži, – linksmai ištarė Neptūnas ir atidaręs vartelius patapšnojo jam per sprandą. – Eime, turiu tau darbo.
– O kas tau leido jį pavogti? – staiga pasigirdo balsas už nugaros.
Berniukas išsigandęs apsigręžė. Prie pravirų durų, į sieną atsirėmusi ir ant krūtinės sunėrusi rankas stovėjo Azalija. Jis net stebėjosi, kaip ji galėjo taip nepastebėtai ateiti, juk jis buvo toks budrus.
– Bastūnas priklauso man, todėl galiu bet kada jį pasiimti, – atkirto jis. – Kodėl Febas turėtų dėl to pykti?
– Gal ir ne, bet jeigu jis tavęs daugiau nebeišleis?
– Kodėl turėtų? Jis nėra mano tėvas, aš galiu daryti ką noriu.
– Tuomet kodėl atėjai čia paslapčia?
– O kodėl tu negali manęs tiesiog palikti ir apsimesti, kad nieko nematei?
Mergaitė parodė apsigręžti, bet Neptūnas nespėjo ir pajuto, kaip kažkas stipriomis rankomis sugriebė jam už pečių.
– Nesijaudink ir paklausyk, – pasigirdo ramus Febo balsas. – Žinome, kaip tau sunku be tėvų, ir jei tik reikia kokios nors pagalbos, visuomet tau padėsime.
– Bet tai nereiškia, kad privalau grįžti į jūsų namus, tiesa? – išsigandęs paklausė jis.
Vyro rankos iš lėto atsileido.
– Žinoma, tu neprivalai, bet nereikia bijoti ir bėgti.
Tuo metu tarpduryje pasirodė besišypsanti Leida ir visa Neptūno baimė išgaravo kaip dūmas.
– Džiaugiuosi, kad per tuos metus, kol buvai vienas, tau nieko nenutiko.
Berniukas puolė prie jos ir stipriai apkabino.
– Atsiprašau, kad išvykau nieko nesakęs, nemaniau, kad pavyks jus perkalbėti. Jeigu norėsite mane aplankyti, bet kada galite rasti mane Krištolo rūmuose.
– Bet ką tu čia veiki? Kam tau prireikė Bastūno?
– Visą laiką planavau jį pasiimti, o dabar kaip tik keliavau pro šalį. Deja, negaliu ilgai čia būti, privalau surasti Raveną.
– Raveną? – Febas ir Leida susižvalgė.
– Taip, tą mergaitę, kuriai pranašystė paskyrė mane papasakoti, kad Tasdaras jos tėvas, – linktelėjo Neptūnas. – Jos vardas Ravena, nejaugi nežinojote?
– Ji vos vakar buvo pas mus, – staiga prakalbo Azalija.
– Nejaugi? – jo akys išsiplėtė iš nuostabos.
ESTÁS LEYENDO
Demono vaikas (I dalis)
FantasíaRavena - Kruvinojo mėnulio naktį gimusi mergaitė, kurios likimas nulemtas jau nuo pat pradžių. Ji pusiau demonė, prievartos ir kančios vaisius, tačiau to nežino, nes Antrojo visatų karo metu buvo išsiųsta į Žemę ir taikiai gyvena su savo globėjais...
