Visą likusį mėnesį Ravena su Felicija praleido vasarnamyje. Pavasaris pagaliau virto vasara ir užėjo karščiai. O tada prasidėjo lietūs, kelias dienas ir naktis pylė be sustojimo, miškas atgijo ir sužaliavo kaip niekad. Bet Ravenai patiko sėdėti verandoje ir klausytis, kaip aplinkui tyliai kapsi ar teška į akmenis lašai. O kartais pildavo tokia liūtis, kad šniokšdavo visas miškas.
Visai prie pat vasarnamio mergaitė matė ežerą, kuris po tamsiomis kupliomis eglėmis atrodė juodas, tik vandens lelijos mirguliavo baltai ir kraštai buvo apaugę žaliuojančiais meldais. Bet tik aprimus lietui ji galėjo iki ten nueiti, laipioti ant ežerėlį supančių apsamanojusių uolų, karstytis po egles ir pušis. Tačiau jai labiausiai patiko šokinėti per slidžius akmenis prie pat vandens.
O atėjus vakarui Ravena mėgo žiūrėti į dangų. Virš jos ošė medžiai, žybčiojančios žvaigždės atsispindėjo vandenyje, kuris atrodė dar juodesnis nei dieną, tik su siaura mėnesienos juosta, besidriekiančia per vidurį. Kartais sutemose mišku atslinkdavo rūkas ir kildamas nuo žemės kamuoliais risdavosi tarp medžių. Tada nebūdavo matyti nei tako, nei akmenų, rodos, visa, kas gyva miške, nutildavo ir numirdavo, ir nuo to pasidarydavo kažkaip nejauku. Bet išaušus rytui miškas vėl atrodydavo nebaisus.
Ir štai po savaitės liūtys pagaliau liovėsi, vėl nušvito saulė ir visa žemė garavo nuo vasaros šilumos. Ravena kaip įprastai lakiojo po mišką. Čia dabar buvo tylu tylu, nuo ryto vėjelio pamažu lingavo medžių viršūnės. Bet jai patiko nerūpestingas rytas, basomis kojomis ji žengė per drėgnas ir minkštas samanas, kvėpdama gaivų vasaros orą ir nardydama tarp žvilgančių šlapių šakų. Netrukus pasiekė takelį ir patraukė atgal prie ežerėlio. Vanduo spindėjo nuo saulės ir atrodė panašus į sušilusį auksą, tačiau mergaitė žinojo, kad auksas apgaulingas, o vanduo šaltas kaip ledas.
Bet kad ir kaip viskas aplinkui atrodė gražu, Ravena žinojo, kad tai laikina. Kad ir kokia atrodė linksma, ją visą laiką neramino užduotis – surasti mamą. Atsisėdusi ant akmens ji ilgai mąstė, ką daryti toliau, kaip atlikti savo užduotį, juk neužteks tiesiog rasti vartus į Nebūties pasaulį, tiesa?
Apie tai galvodama mergaitė nepajuto prieinančios Felicijos.
– Žinau, kaip tau baisu, bet nepamiršk, kad aš esu šalia. Nesvarbu, kas laukia, mes būsime kartu.
Ravena giliai atsiduso.
– Nekalbėk taip, tarsi būčiau mažas vaikas. Aš žinau, kad taip nebūna.
– Bet tu ir esi vaikas, – šyptelėjo mergina ir priartėjusi prie ežero kranto perbraukė per vandens paviršių. Nuo prisilietimo jis suraibuliavo it gyvsidabris. – Aš tik bandau tave pralinksminti, pyksti?
– Ne, tiesiog... lietus liovėsi, mes turėsime palikti vasarnamį, o kur tada apsistosime?
– Tokiose pat vietose, kur ir tu, kai keliavai viena.
– Bet aš turiu tik vieną miegmaišį, o antro negalime pirkti, nes taupome pinigus.
– Tu nerimauji dėl tokių smulkmenų? Neabejoju, kad ką nors sugalvosime, jei tik rasime antrą kuprinę ar krepšį, – Felicija atsitiesė ir nuėjo vasarnamio link.
– O kada išvyksime? – nusekė iš paskos Ravena.
– Turbūt rytoj. Šiandien dar planuoju nupirkti mums maisto. Parduotuves tokiose apylinkėse sunku rasti, kitą kartą gali nepasisekti, nenoriu, kad badautum, – atsiduso ji. – Būtų gerai, kad Isdonas ir Andora galėtų mums kaip nors padėti...
– O kas jie tokie?
– Kaip jau sakiau, aš buvau atskirta nuo tėvų. Isdonas ir Andora mane užaugino. O kodėl klausi?
YOU ARE READING
Demono vaikas (I dalis)
FantasyRavena - Kruvinojo mėnulio naktį gimusi mergaitė, kurios likimas nulemtas jau nuo pat pradžių. Ji pusiau demonė, prievartos ir kančios vaisius, tačiau to nežino, nes Antrojo visatų karo metu buvo išsiųsta į Žemę ir taikiai gyvena su savo globėjais...
