Kai Ravena pramerkė akis, jau buvo nebe košmare, o realybėje. Tai, kas įvyko, atrodė lyg slogus sapnas. Ji minutėlę gulėjo įsivaizduodama, kad vis dar gyvena pas Liną, bet galiausiai įsisąmonino esanti nežinia kur ir staigiai atsisėdusi apsidairė. Tuo metu į kambarį įėjo Neptūnas.
– Ravena! – nudžiugo jis. – Kad tu žinotum, kaip aš jaudinausi, net keturias dienas gulėjai be sąmonės.
– Keturias dienas? – nustebo ji. – Kas atsitiko?
– Nejaugi neprisimeni?
– Nelabai, – gūžtelėjo pečiais ji, bet pajutusi žaizdą petyje susiraukė iš skausmo. – Žinau tik tai, kad mane buvo pagrobęs Rodžeris.
– Na... – nutęsė berniukas, nežinodamas, kaip viską paaiškinti. – Tu ant jo labai supykai ir panaudojai savo galias, kad išgelbėtum mane.
– Panaudojau savo galias?
– Taip, tik jų nesuvaldei ir aš taip pat nukentėjau. Bet man nieko blogo nenutiko, tik keli įdrėskimai, – šyptelėjo jis. – Kai pabudau, Rodžeris ir Markas gulėjo be sąmonės, tad kuo skubiau išgabenau tave iš miško. Ar prisimeni, ką jiems padarei?
– Ne, visiškai nieko, – papurtė galvą Ravena. – Ar tu manai... kad aš juos...
– Nebijok, jie gyvi, bet tikriausiai tik dar labiau trokšta tavo mirties, – berniukas nedrąsiai prisėdo ant lovos krašto. – Nėra ko bijoti, tu ne viena.
– Bet jie gali susekti mane pagal energiją, – aiktelėjo ji. – Mano galios atsiskleidė, o aš dar nemoku jų valdyti ir negaliu užgniaužti jų kaip tu.
– Žinau, bet kol gulėjai be sąmonės, radau burtą, kuris gali užgniaužti energiją. Dabar niekas negali tavęs pajusti, bet burtai laikini, tad kiekvieną dieną turiu užburti tave iš naujo.
– Ačiū, kad dėl manęs taip stengiesi, – susigraudinusi mergaitė minutėlę spoksojo į langą, pro kurį krito auksiniai saulės spinduliai. – Bet kaip tu pabėgai nuo mano tėvo? Juk buvai pakliuvęs į nelaisvę, mačiau, kaip tas vyras tave nusinešė.
– Man padėjo Lina ir Gordonas. Jeigu ne jie, nežinia, kur dabar būtum.
– Ar tu atgabenai mane atgal į Krištolo rūmus?
– Ne, mes tik slepiamės netoliese. Privalėjome grįžti į Žvejų kaimelį, nes mums reikia dar šį tą rasti, kad būtume galutinai pasirengę. Be to, slėpdami energiją bandysime apgauti Tasdarą ir keliausime prie Nebūties pasaulio vartų kitu keliu, kurio jis nežino, nes neužblokavo.
– Tikrai?
– Taip, jis tikisi, kad eisime pro Krištolo rūmų tunelį, tą užverstą akmenimis. Štai kodėl jį užblokavo.
– Įėjimas į Nebūties pasaulį yra ten?
– Taip, aš ir pats labai dėl to nustebau.
– Bet kad eisime pro kažkokį kitą įėjimą, dar nereiškia, kad Tasdaras manys, jog pasidavėme ir nelauks mūsų prie Nebūties pasaulio vartų, tiesa?
– Akivaizdu, bet jis bent jau netrukdys keliauti. Galbūt pasieksime vartus greičiau, nei jis supras, kad jį apgavome, – dar kartą nusišypsojo berniukas. – Jeigu ne Gordonas, neturėtume antros žemėlapio dalies, kurioje ir yra nurodytas tas slaptas kelias. Febas visą laiką norėjo mus juo nuvesti.
– Febas?! – staiga pašoko Ravena. – Ar ne tas pats, pas kurį lankiausi, kai mane persekiojo Rodžeris?!
Neptūnas nemirksėdamas minutėlę tylėjo.
– Taip, tas pats, mano globėjas. Užsukau pas jį pasiimti savo žirgo ir atsitiktinai sužinojau, kad tu irgi ten buvai. Febas pirmas pajuto tavo energiją ir padėjo man tave susekti.
YOU ARE READING
Demono vaikas (I dalis)
FantasyRavena - Kruvinojo mėnulio naktį gimusi mergaitė, kurios likimas nulemtas jau nuo pat pradžių. Ji pusiau demonė, prievartos ir kančios vaisius, tačiau to nežino, nes Antrojo visatų karo metu buvo išsiųsta į Žemę ir taikiai gyvena su savo globėjais...
