– Kaip manai, Fija, ar šiame miške yra grybų? – pasilenkusi prie kelmo paklausė Ravena.
– Nemanau, – ateidama jai iš nugaros atsiliepė mergina.
– Kodėl?
– Pameni, sakiau, kad atvažiuodavome čia kiekvieną vasarą. Grybų niekada nebuvo.
– Gaila, – nusiminė mergaitė ir atsitiesusi nužvelgė apylinkes. – Ar tau neatrodo keista?
– Kad čia nėra grybų?
– Ne, ši vieta... ji kažkokia keista. Negaliu paaiškinti kaip, bet jaučiu.
Felicija sustojo prie pat draugės ir susidomėjusi pažvelgė į ją. Jos veido išraiška atrodė kuo rimčiausiai, mergina dar nebuvo tokios mačiusi per tas tris kartu praleistas dienas.
– Ką turi omenyje?
Ravena kurį laiką tylėjo, pati mėgindama suprasti, basomis pėdomis jusdama žemės gaivą. Atmintyje iškilo vaizdas, kaip ji bėga mišku, kaip traška po kojomis šakos, bet ji nedrįsta pažvelgti žemyn, nes bijo, kad tai ne šakos, o kaulai.
– Atrodo, kad ši vieta yra milžiniškas kapas, – galiausiai prakalbo ji, bet ištarė taip tyliai, jog Felicija vos išgirdo.
– Ką tu kalbi? – pasibaisėjo ji. – Geriau taip manęs negąsdink!
Ravena iš lėto patraukė siauru takeliu. Nenorėdama atsilikti, draugė nuskubėjo iš paskos.
– Aš ir nenoriu, bet tikrai kažką jaučiu, – tęsė mergaitė. – Ir kartais atrodo, kad girdžiu balsus. Nenuostabu, juk turiu šių apylinkių žemėlapį. Šis miškas vadinamas Mirties giria, vieną kartą joje nutiko kai kas labai baisaus...
– Kas? – susidomėjo Felicija.
– Dabar tai nesvarbu, pažiūrėk, kiek daug laukinių rožių! – šūktelėjo Ravena ir pasileido bėgti jų link.
Mergina susimąsčiusi kurį laiką stovėjo ant takelio, stebėdama, kaip mergaitė pasistiebusi nuo krūmų viršūnių skina rožes. Kodėl ji tai pasakė? Ką visa tai reiškia? O gal tai tik išgalvota pasaka? Bet jeigu ir taip, kodėl ji turi būti tokia šiurpi?
– Fija! – pažadino ją iš minčių Ravenos balsas. – Fija, pažiūrėk, galėsime papuošti namus!
– Taip, žinoma, – trumpai atsakė ji. O gal vis dėlto tai tiesa, bet Ravenai dabar per sunku apie tai kalbėti, dėl to ji stengiasi mintis nukreipti kitur? Buvo neįmanoma patikėti, o klausinėti daugiau nesinorėjo. Kad ir kiek kartų Felicija lankėsi Mirties girioje, dar niekada nebuvo nieko pajutusi, o juk pati buvo viena iš ypatingųjų, jei Ravena pajuto per tris dienas, ji tikrai turėjo pajusti prieš tai. Kažkas čia ne taip.
– Fija, apie ką galvoji? – paklausė jos mergaitė.
– Apie savo mamą, – atsiduso Felicija ir pagaliau priėjusi padėjo draugei skinti rožes. – Ji pasielgė labai drąsiai, nes apsaugojo mane nuo tėvo, o įdomiausia tai, kad tau nutiko lygiai tas pats.
– Ar tu nors kiek prisimeni savo mamą?
– Ne, nė trupučio, ji perdavė mane globėjams dar tada, kai buvau labai maža, mačiau ją tik iš nuotraukos.
– Tikrai? Gali man parodyti? Spėju, kad tavo mama labai graži.
– Deja, palikau tą nuotrauką pas globėjus, gal kada nors, – nusiminė ji. – Geriau dabar eikime vidun, jau ima temti.
Tą naktį Raveną iš miego pažadino keisti šnabždesiai už lango. Išsigandusi, kad galbūt persekiotojai jas kažkaip surado, ji staigiai pakilo iš patalo ir atsargiai priėjo prie lango. Šnabždesių jau nebebuvo girdėti, o horizonte nesimatė nė gyvos dvasios, tik visiška tamsa. Tas pats nutiko dar du kartus, tad Ravena nusprendė pažadinti Feliciją.
YOU ARE READING
Demono vaikas (I dalis)
FantasyRavena - Kruvinojo mėnulio naktį gimusi mergaitė, kurios likimas nulemtas jau nuo pat pradžių. Ji pusiau demonė, prievartos ir kančios vaisius, tačiau to nežino, nes Antrojo visatų karo metu buvo išsiųsta į Žemę ir taikiai gyvena su savo globėjais...
