Trečias skyrius. Slaptas tunelis (2)

292 25 0
                                    

Rodžeris išėjo iš kiemo ir nužingsniavo plataus žvyrkelio pakraščiu, ketindamas užsukti pas tėvus. Dangus jau buvo visiškai sutemęs, bet jis neskubėjo, nors galėjo pasinaudoti teleportacija, kaip daugelis ypatingų gebėjimų turinčių žmonių. Bet kartais tai daryti buvo pavojinga, jį galėjo pamatyti paprasti žmonės, juk vis dėlto gyveno Žemės planetoje, ten, kur gebėjimai nebuvo įprasta gyvenimo dalis. Be to, skubėti nebuvo ko, prieš apsilankydamas pas Oberoną ir Mirandą jis turėjo daug ką apmąstyti. Rodžeriui nepatiko, kad Ravena jau pradėjo suprasti keletą dalykų apie magišką pasaulį, ir tai buvo ženklas, kad jis turi kažko imtis, kol ji dar visko neperprato. Kuo greičiau, tuo geriau.

Tamsoje jo veidas atrodė piktas ir susimąstęs, žingsniai darėsi vis spartesni ir tvirtesni, o po valandėlės jis galiausiai pasiekė namą, stovintį kiek atokiau nuo kitų, pasislėpusį virpančių nuo vėjo medžių šešėliuose. Bet Rodžerio tai visiškai nebaugino ir jis žengė prie durų.

– Kas ten? – pasigirdo išgąstingas moteriškas balsas.

– Įsileisk, noriu šnektelėti. Tai labai svarbu.

Netrukus spragtelėjo spyna ir tarpduryje pasirodė vyriškis. Rodžeris nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. Atrodė nė kiek nepasikeitęs, tamsiai rudi plaukai ir tokios pat spalvos akys, tik žvilgsnis labiau pavargęs nei įprastai.

– Kodėl taip vėlai? – paklausė jis kimiu balsu, nesistengdamas rodyti susidomėjimo ir glausdamas prie savęs seną raudoną apsiaustą.

Rodžeris sugavo rankeną ir tvirtai užsklendė duris.

– Atleisk, šiandien turėjau daug darbo, kitą dieną taip pat negalėsiu.

– Na, tada pasakok, – paragino Oberonas, eidamas priekyje ir lydėdamas jį į virtuvę.

– Supranti... – Rodžeris akimirką tylėjo rinkdamas žodžius. – Tai dėl Ravenos.

– Tikrai? – jis mestelėjo gana nepatiklų žvilgsnį ir sustojo prie juos pasitinkančios Mirandos. – O aš maniau, kad mes turime dar truputį laiko.

– Galbūt, bet Ravena jau pradeda atsiskleisti.

– Na ir kas? – pasišaipė Miranda. – Juk ji dar tik vaikas.

– Nejaugi pamiršai, kad ji Tasdaro duktė? – piktai pažvelgė į ją Oberonas. – Galbūt dabar ji visiškai nepavojinga, bet blogiausia tai, kad Tasdaras bando išsiaiškinti kur ji, o jeigu tai nutiks, jis neabejotinai mus nužudys.

– Tuomet ką siūlai daryti? – susierzino Rodžeris. – Ravena dar nežino apie Tasdarą, bet jeigu ji jau pradeda atsiskleisti, jis tikrai ją suras ir mes dėl to nieko negalėsime padaryti. Mums neįmanoma jos tiesiog paslėpti arba pabėgti iš čia, jos magiška energija atskleis mūsų visų buvimo vietą.

Oberonas ėmė neramiai vaikščioti iš kampo į kampą.

– Argi nebūtų geriausia tiesiog atsikratyti Ravena tol, kol ji neatsiskleidė?

– Turi omenyje... nužudyti ją? – Rodžerio akys išsiplėtė iš nuostabos. – Galbūt, bet Lina nepatraukia akių nuo jos nuo pat tos dienos, kai ji gimė. Kartais atrodo, kad ji skaito mano mintis, nes visuomet yra vienu žingsniu toliau už mane. Net jei bandyčiau nužudyti Raveną, tai nebūtų taip paprasta.

– Taip, – pritarė Miranda. – Nesuprantu, kodėl Lina tai daro. Saugodama Raveną ji tik parodo, kad yra Tasdaro pusėje, juk pati galėtų ja tiesiog atsikratyti. Bet dabar tikriausiai per vėlu, Tasdaras bet kurią akimirką gali aptikti Ravenos pėdsakus.

– Viskas, ką mes galime padaryti, tai atitolinti tą dieną, – įsitaisydamas prie stalo tarė Rodžeris. – Tereikia prigąsdinti Neptūną, kad jis jokiu būdu nepasakytų Ravenai apie Tasdarą. Vakar ji jau lankėsi Krištolo rūmuose, nežinau, ar tai pirmas kartas, bet kol kas jis nieko nepasakė.

Demono vaikas (I dalis)Where stories live. Discover now