Demono vaikas (I dalis)

Devintas skyrius. Pabėgimas (1)

Atėjo gūdi pavasario naktis, stiprus vėjas ėmė lenkti medžių viršūnes, mėnulis iškilo į dangų, kartais slėpdamasis už debesų. Ravena susijaudinusi pažvelgė į laikrodį ant sienos. Jau buvo beveik antra valanda. Po vakarienės praėjo nemažai laiko ir visi jau turėjo būti sumigę, bet lyg tyčia ir Lina, ir Rodžeris ilgai slampinėjo po namus. Ravena svarstė, kas jiems galėjo nutikti, bet galiausiai ir balsai, ir žingsniai nutilo.

„Pagaliau. Dabar manęs niekas nematys."

Ji nusprendė niekam nepasakoti apie tai, kad žino tiesą, tiesiog išeiti ir susirasti savo mamą pati. Žinojo, kad tai skamba beprotiškai, bet tai jai atrodė geriausia. Buvo sunku nuspręsti, tačiau ji nenorėjo kelti pavojaus nei Linai, nei Agnesei, juk vis dėlto buvo pusiau demonė, Neptūnas sakė, kad jos galios pavojingos.

Begalvodama apie tai, Ravena išsitraukė kuprinę, kurioje buvo sudėti visi reikalingi daiktai, ir pažvelgė pro langą. Reikėjo eiti. Pirmiausia ji išmetė kuprinę, paskui perlipo per palangę ir išsiropštusi iš medžio atsidūrė ant tvirtos žemės. Akimirką žvelgė į namą, bet paskui tyliai uždarė tvoros vartelius ir pradingo tamsioje naktyje. Nors vėjas žnaibė odą, patraukė tiesiu akmenuotu vieškeliu. Dar nebuvo suplanavusi kur eiti, bet privalėjo susirasti vietą pernakvoti.

O gal eiti pas Neptūną ir prašyti jo, kad leistų pabūti Krištolo rūmuose, kol suras savo mamą? Tai atrodė geriausias sprendimas, tik ar jis sutiks su tuo, kad ji nebegali gyventi su netikrais tėvais?

Aplinkui buvo neįtikėtinai ramu, keliu nevažinėjo automobiliai, ir kažkodėl mergaitei darėsi vis sunkiau, kad reikės palikti taip pamėgtą Žvejų kaimelį, juk vis dėlto jame užaugo, negalėjo įsivaizduoti karštų vasaros dienų be paplūdimio, vėsinančio upės vandens, kai galvoje vien linksmybės ir jokių rūpesčių. Tačiau dabar viskas pasikeitė, ji negalės būti paprastas vaikas. Niekada nebuvo, tik to nežinojo.

Apie tai bemąstydama Ravena net nepajuto, kaip pasiekė Krištolo rūmus, o jos pirštai jau spaudė žibantį akmenėlį ant uolos. Tik užsidarius vartams pasijuto saugiau ir nuskubėjo ieškoti draugo. Jį, žinoma, rado bibliotekoje. Išgirdęs atsiveriančias duris, berniukas atsisuko.

- Ravena, ką čia veiki taip vėlai?!

- Išėjau iš namų ir daugiau neketinu ten grįžti, - paaiškino ji ir pavargusi numetė kuprinę ant grindų. - Ar gali mane priimti?

- Žinoma, bet... ar tikrai žinai, ką darai?

- Buvo labai sunku apsispręsti, bet aš privalau juos palikti, - mergaitė palinko prie pat jo, tarsi stengdamasi kažką išskaityti jo akyse. - Aišku, jeigu man pamelavai, dabar būtų geriausia, kad pasakytum tiesą, aš dar galėčiau grįžti.

- Tu manimi nepasitiki, bet vis tiek čia atėjai? - kilstelėjo antakius Neptūnas. - Kai rasime tavo mamą, tu dar padėkosi. Vienintelis rūpestis, kad mes čia nebūsime saugūs.

- Bet tu sakei, kad mano tėvas negali mūsų čia matyti.

- Taip, bet tai nereiškia, kad negali čia patekti pralaužęs mano burtus, juk nesu labai stiprus. Be to, svarbiausia ne tai, Tasdaras tavęs nenuskriaus, jis tik darys viską, kad mums nepavyktų išvaduoti Arelos.

- O iš kur žinai, kad jis man nieko nepadarys?

- Tu jo duktė, jis pats norėjo, kad ateitum į šį pasaulį, negali paprasčiausiai tavęs nužudyti. Patikėk, jis tikrai to nepadarys, bet man jis pakenkti gali.

- Nori pasakyti, kad turėčiau viena ieškoti savo mamos? - nustebo Ravena.

- Gal tai būtų geriausia išeitis, nes Tasdaras bent kurį laiką negalėtų susekti tavęs pagal energiją, bet aš nebijau, nes moku užgniaužti savo energiją, kad jis negalėtų sekti ir manęs. Nesvarbu, kas mūsų laukia, aš tau padėsiu.