Demono vaikas (I dalis)

Septintas skyrius. Stebuklingas veidrodis (2)

Grįžusi namo Ravena nuskubėjo į savo kambarį ir numetė kuprinę ant lovos. Tik tada prisiminė stebuklingąjį veidrodį ir atsargiai jį ištraukusi įdėmiai apžiūrėjo. Tačiau ir šį kartą nieko neįvyko, jis atrodė kaip paprasčiausias veidrodis su juodu stiklu.

„Ką visa tai galėtų reikšti? – galvojo Ravena. – Kodėl Neptūnas parodė man tą raktą? Kodėl jis visą laiką taip keistai elgiasi? Nejau ketina mane palikti?“

Staiga veidrodyje išryškėjo keturios raudonai švytinčios akys. Mergaitė išsigandusi metė jį iš rankų ir ėmė trauktis per lovą, bet tuo metu prasivėrė durys.

– Kodėl neatėjai vakarienės? – sunerimusiu balsu paklausė Lina.

– Nenoriu, – sumurmėjo mergaitė, paskubomis slėpdama veidrodį už nugaros.

– Gal tu sergi?

– Ne, mama, aš tik pavargau, – lįsdama į guolį paaiškino ji. – Gali dėl manęs visiškai nesijaudinti.

– Ilgai negrįžai namo, maniau, kad kas nors nutiko.

– Aš tik šiek tiek nerimauju dėl draugo, – nedrąsiai prisipažino ji.

Lina be garso priėjo prie lovos. Ravena stipriai spaudė veidrodį rankose, maldaute maldaudama, kad tik nieko neatsitiktų, kol ji vis dar čia.

– O kas atsitiko tavo draugui?

– Jis labai geras, bet nujaučiu, kad turi problemų, apie kurias aš nežinau. Norėčiau jam kaip nors padėti, bet nežinau kaip.

Lina šypsodamasi prisėdo ant krašto.

– Nesijaudink, kad jis nieko nesako, galbūt tik nenori tavęs jaudinti.

– Tikrai taip manai?

– Žinoma, tokie jau tie draugai, – moteris švelniai paglostė jai galvą. – O dabar ramiai išsimiegok, rytoj tau į mokyklą.

– Gerai, pasistengsiu.

– Gal praverti langą, kad įeitų grynesnio oro?

– Nereikia, mama, nenoriu, kad priskristų uodų.

– Na gerai, tada aš jau eisiu. Labanakt.

Lina pabučiavo jai į kaktą ir nusileidusi laiptais pravėrė paradines duris. Kieme buvo tamsu, vieniši medžiai svyravo nuo kiekvieno vėjo pūstelėjimo, ant storų jų šakų tupėjo juodos varnos, bet išgąsdintos žmogaus nuskrido.

Tuo metu už tvoros sušmėžavo automobilis ir iš jo išlipo vyriškis. Pamačiusi jį, Lina nuskubėjo takeliu ir sustojo prie vartelių.

– Kur Rodžeris? – prieidamas paklausė jis.

– Ne namuose. Tikriausiai ir vėl vykdo Tasdaro užduotis.

– Tuomet važiuosime, taip?

Moteris tik linktelėjo, braukdama nuo veido plaukus, kuriuos vėlė nestiprus vėjas. Netrukus jie susėdo į automobilį ir pranyko už tamsių medžių.

– Isdonai? – po ilgos tylos kreipėsi į jį Lina.

– Hm? – kilstelėjo antakius jis.

– Kodėl taip vėlai man paskambinai?

– Greitai sužinosi.

Moteris sunerimusi pažvelgė į vyrą. Veido išraiška buvo labai rimta, tamsiai mėlynos akys įsmeigtos tiesiai į kelią. Ji suprato, kad jis nori pasikalbėti apie kažką ypač svarbaus, bet nieko neklausinėjo, kol jie nepasiekė jo namų. Tačiau ilgai laukti neprireikė, po valandėlės jie jau buvo vietoje. Vos tik perėjo kiemą, prie durų juos pasitiko Isdono žmona.