Ravenos akių vokai buvo labai sunkūs, ji atsigavo lėtai, kurį laiką manydama, kad sapnuoja, nors jau buvo realybėje. Miglotai prisiminė kažkokius įvykius, bet nesugebėjo surinkti jų į visumą. Visą kūną skaudėjo, negalėjo pajudinti nei rankų, nei kojų.
Atrodo, praėjo labai daug laiko, kai ji pagaliau galėjo matyti vaizdus aplink save: medinės grindys, durys visai netoli, langas, pro kurį krito menkas šviesos spindulys. Ravena tai pabusdavo, tai vėl nugrimzdavo į negilų miegą, bet po to sugirgždėjo durys ir į vidų kažkas įėjo. Šviesa taip spigino į akis, kad ji nesugebėjo pamatyti, bet išgirdusi balsą iškart atpažino.
– Ar tu dar gyva?
Tai buvo Rodžeris. Bet iš kur jis? Mergaitė bandė prisiminti, kada ir kaip jį sutiko, bet veltui. Atmintis veikė labai sunkiai, diegė galvą.
– Kur aš? – tyliai paklausė ji.
– Nesvarbu, greitai atsidursi ten, kur tau ir vieta, – piktai atkirto jis. – Kodėl visuomet turi kištis ten, kur tau nereikia?
– Ką turi omenyje? – nesuprato Ravena.
– Tu buvai su Felicija?
– Ką tai bendro turi su tavimi?
– Neklausinėk, tai aš užduodu tau klausimus, – supyko Rodžeris. – Ar tu buvai su Felicija?
Mergaitė sekundėlę galvojo, ką atsakyti, nors nujautė, kad išduoti jos negali.
– Nepažįstu jokios Felicijos.
– Meluoji, aš žinau. Buvo sunku tave sekti, kai tavo galios aktyvuojasi tik kartais, bet aš Feliciją taip pat radau, kai ji buvo su tavimi.
– Tu žinojai, kad meluosiu, – sušnypštė Ravena. – Kam tada klausinėji?
Rodžeris įtūžęs pakėlė ją nuo grindų ir pažvelgė tiesiai į akis. Mergaitė stengėsi nerodyti savo baimės. Ir taip ilgai teko kęsti jo užgauliojimus, daugiau nebenorėjo būti jo žeminama, tik šį kartą niekas negalėjo jos išgelbėti, turėjo daryti tai pati.
– Jau labai seniai norėjau sužinoti kokia tu, – šyptelėjo Rodžeris. – Kas slepiasi už tos nekaltos mergaitės, kuri savyje nešioja demoną? Kas atsitiks, kai tas demonas atsiskleis? Ar jis mane nužudys? Ar man teks jį nužudyti pirmam? Kiek galios gali atlaikyti toks silpnas kūnas kaip tavo? Ar negali sunaikinti tavęs pačios?
Jo balsas buvo toks pilnas neapykantos, kad Ravena nenorom išsigando, tačiau Rodžeris vis dar laikė ją savo plieninėmis rankomis.
– Koks atsitiktinumas, ar ne? – nelaukdamas, kol ji atsakys, kalbėjo vyras. – Pabėgusi iš namų sutinki būtent Feliciją, taip? Manai nežinau, kas čia vyksta?
– Nesuprantu, ką nori pasakyti.
Kad ir kaip Ravena stengėsi nerodyti savo baimės, jos balsas drebėjo, o Rodžeris, atrodo, tuo mėgavosi labiausiai. Numetęs ją ant grindų, jis ratu apėjo aplink.
– Surišta ir bejėgė, štai kaip dabar atrodai, – pasišaipė jis. – Būtent todėl Lina tavęs nenužudė, bet nemanyk, kad aš tavęs pasigailėsiu žinodamas, kas tu esi iš tikrųjų. Žinau, kodėl sutikai Feliciją – tave pas ją pasiuntė Lina. Ji visą laiką žinojo kur ji, tik melavo man, bet dabar viskas mano rankose, aš jus perpratau.
– Tu klysti, – paprieštaravo Ravena. – Aš pabėgau iš namų paslapčia.
– Tikrai? – Rodžeris stabtelėjo, jo akys prisimerkė. – Gerai, sakyk, ką nori, vienaip ar kitaip aš išsiaiškinsiu, ar tu man sakai tiesą. Net jei teks tave kankinti.
– Kodėl manęs taip nekenti?
– Geras klausimas, bet čia klausinėju aš, o tu atsakai.
Ravena ėmė muistytis, bandydama ištrūkti iš virvių, bet jos tik dar stipriau suveržė jai rankas ir kojas.
YOU ARE READING
Demono vaikas (I dalis)
FantasyRavena - Kruvinojo mėnulio naktį gimusi mergaitė, kurios likimas nulemtas jau nuo pat pradžių. Ji pusiau demonė, prievartos ir kančios vaisius, tačiau to nežino, nes Antrojo visatų karo metu buvo išsiųsta į Žemę ir taikiai gyvena su savo globėjais...
