Demono vaikas (I dalis)

Aštuntas skyrius. Visa tiesa (2)

Lina prabudo ir tamsoje palengva atsisėdusi uždėjo ranką ant Rodžerio pagalvės. Vyro šalia nebuvo.

– Rodžeri? – moteris nustebusi pakilo iš patalo ir žvilgtelėjo į laikrodį. – Ką jis veikia pirmą valandą nakties?

Sunerimusi ji išėjo iš kambario. Jau daugybę naktų negalėjo miegoti ramiai, įvairios problemos kaip bičių spiečius dūzgė galvoje. Nerimavo ne tik dėl Rodžerio, bet ir dėl Ravenos. Puikiai prisiminė tą dieną, kai Arela atvyko pas ją, maldaudama priimti jos dukterį. Tačiau Lina jau buvo priėmusi sprendimą iš anksto, nors žinojo, kad tai labai rizikinga. Nuo tos dienos praėjo jau dešimt metų, moteris stengėsi per daug neprisirišti prie mergaitės, žinodama, kad anksčiau ar vėliau turės ją grąžinti Arelai arba ją atims Tasdaras. Bet jai tiesiog nepavyko, ji pamilo Raveną kaip savo dukterį, nenorėjo jos prarasti ir tuo pačiu nuvilti Arelą, juk vis dėlto buvo jos draugė. Nebuvo nė dienos, kad Lina negalvotų, kada Tasdaras pasipainios jos kelyje, o dabar, kai pagaliau susidūrė su juo akis į akį, pažadėjo sau, kad bet kokia kaina apsaugos Raveną, net jei teks paaukoti gyvybę.

Žengusi į virtuvę, Lina pastebėjo praviras laukujes duris. Tai jai atrodė neįprasta, niekada nepalikdavo jų nerakintų, tad šiek tiek sutrikusi žvilgtelėjo pro plyšelį laukan. Verandoje, su cigarete dantyse stovėjo Rodžeris, atsirėmęs į medinius turėklus. Jis nebuvo uždegęs lempos, tad moteris nematė jo veido, o jis nė nesivargino atsisukti arba net negirdėjo jos prieinančios, nes buvo nugrimzdęs į savo mintis. Lina puikiai jį pažinojo, kad suprastų, jog kažkas neduoda jam ramybės, ir norėdama jį nuraminti priėjo iš nugaros. Jos rankos švelniai nuslydo jo pečiais. Vyras atsisuko ir trumpam nusišypsojo.

– Kada mesi rūkyti? – paklausė ji.

– Pati žinai, kad rūkau, kai dėl ko nors nerimauju.

– Tu labai įsitempęs. Dėl ko nerimauji dabar?

Jis kurį laiką tylėjo ir vengdamas jos žvilgsnio vėl nusisuko į tamsą priešais, akys paklaidžiojo horizontu.

– Dėl daug ko, – galiausiai tarė jis. – O visų pirma dėl Tasdaro.

– Nejaugi nesakei, kad jis tave tik aprėkė?

Jis ir vėl tylėjo, galvodamas, kaip jai viską paaiškinti. Pabaigęs rūkyti numetė nuorūką. Giliai atsidusęs pagaliau vėl atsisuko į ją.

– Žinai, kad jis mėgsta žaisti su manimi ir įpainioti mano šeimą. Gal aš ir nesu tobulas, gal ir pridariau daugybę neatleistinų dalykų, bet niekada nenorėjau, kad per jį kentėtum tu, mano tėvai, o juo labiau – mūsų vaikai.

– Ką nori tuo pasakyti? – Lina nustebusi net atsitraukė.

– Atleisk, kad nepasakiau anksčiau, bet nenorėjau tavęs jaudinti.

– Ką Tasdaras sugalvojo šį kartą?

– Jis žinojo, kad tu man pasakysi viską, apie ką jūs tą dieną kalbėjotės. Galbūt jis ir žavisi mano planais, bet tai nereiškia, kad manęs nenubaudė. Tuo pačiu gavau pasiūlymą, apie kurį dabar ir galvoju.

Lina sutrikusi kilstelėjo galvą, norėdama pažvelgti jam į akis, lyg tai padėtų jai sužinoti visas jo mintis.

– Kokį pasiūlymą?

– Tikiuosi, supranti, kad jei nepriimsiu to pasiūlymo, Tasdaras mane nužudys.

– Apie ką tu kalbi? Koks tai pasiūlymas?

– Tasdaras nori, kad atiduočiau jam mūsų dukteris.

– Negali būti! – išsigando ji. – Kodėl? Kas jam iš to?