The hot boss✔️

29

Jau kuris laikas praėjo kaip dingau it į vandenį. Kaip sakant, tiesiog atsiribojau nuo Saifah, nes manau, kad mums abiems tai bus geriausia. Mums abiems reikia pailsėti vienas nuo kito, nes Jis per šį visą laiką spėjo tikrai labai pasikeisti, kas buvo labai keista. Jis tapo daug labiau vadovaujantis negu, kad prieš tai. Prisiminus mūsų paskutinį kartą, prieš man visiškai dingstant iš Jo gyvenimo, vertė mane pasišlykštėti šio elgesiu. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad Jis galėtų su manimi taip kalbėti ir tuo labiau išvaryti iš jo namų vien dėl, kad nesuteikiau šiam ko jis norėjo, tai yra sekso.

Vien dėl Saifah kaltės nebenorėjau veltis į Jokius santykius, nes atvirai sakant bijojau, kad gali nutikti taip pat. Iš pradžių viskas tiesiog tobula, o tada pyst ir toks dalykas nutinka, kad net priveda iki galutinio išsiskyrimo su žmogumi. Nejaučiau didelio kaltės jausmo, palikdamas Jį, nes mano tokį sprendimą įtakojo Jis, bet ne aš. Jis kaltas dėl to kas nutiko tarp mūsų. Tik jaučiu mažą kaltę, nes manau, kad su tokiu greitu dingimu, tikrai Jį labai įskaudinau. Net nežinau kaip Jis laikosi. Stengiuosi atsiriboti nuo Jo. Nebenoriu turėti su Juo visiškai nieko bendro. Ignoruoju Jį. Neatsakau į Jo skambučius. Neatrašau į Jo žinutes. Kas iš to jeigu mes ir susitaikytume, būtų tas šūdas kaip, kad ir buvo. Dėl to mums neapsimoka būti drauge. Turbūt įtakoja Jo metai, nes visgi šis yra vyresnis už mane, o aš jaunesnis už Jį. Skamba juokingai, kad galvoju, jog metai daro didelę įtaką, bet šiuo atveju manau, kad tikrai metai daro tikrai labai didelę įtaką. Tiesiog manau, kad mes esam per daug skirtingi vienas kitam.

Savo tėvams pamelavau, kad man darbas nepatiko, dėl to noriu susirasti naują darbą ir žinoma Jie sutiko. Palaikė mane, nes kuo puikiausiai suvokė, kad tai yra tik mano sprendimas, o ne Jų. Tai mano gyvenimas ir aš šio gyvenimo kalvis, o ne kas nors kitas. Žinoma, tėvai iš pradžių galvojo, kad čia buvo kažkas ne taip, tad man reikėjo juos pasistengti labiau įtikinti, nes nenorėčiau, kad jie suprastų, kad aš su Saifah kaip ir buvau santykiuose.

Šiuo metu gyvenu už miesto ir dirbu mažoje, jaukioje kavinukėje, už minimumą. Man patiko čia dirbti nors gaudavau ne tiek ir daug, palyginus čia atlyginimas perpus mažesnis negu, kad buvo pas Saifah. Kalbant apie Saifah tai Jis man išmokėjo algą, nors beveik nedirbau pas Jį, o tik dulkindavausi su Juo ištisą laiką ir tiek. Be to Jis sumokėjo man nemažai pinigų. Nesupratau už ką tiek daug. Negi Jis man sumokėjo už Jo kaip ir kekšiaus paslaugas? Tikiuosi, kad ne. Tikrai ne toks variantas. Visaip stengiuosi atmesti šią mintį kuo toliau iš savo galvos. Net nenoriu galvoti, kad buvau Jam kaip kekšė. Iš pradžių galvojau, kad galbūt taip ir buvo, nes Jis man irgi buvo tik tam, kad patenkinčiau savo įgeidžius, bet laikui bėgant tai pasikeitė.

Atsidusau bandydamas atsikvošėti nuo tokių minčių. Nenorėjau prarasti susikaupimo dabar dirbdamas. Po to pyks tą direktorė jog esu nesusikaupęs, nes čia nors ir maža kavinė, bet ojojoj kiek žmonių čia prisirenka. Mane patį vis dar stebina, kad čia prisirenka nemažai žmonių. Bet sužinojau, kad čia eina didelė dalis žmonių todėl, kad šioje kavinėje maistas patiekiamas labai skaniai.

- Sveiki, - maloniai pasisveikinau atnešdamas meniu naujam klientui, kuris atėjo visai neseniai.

- Jau žinau ko noriu, tad iš karto Jums pasakysiu, - nusišypsodamas pasakė.

- Norėčiau Cezario salotų su belgišku kepsniu ir virtomis bulvėmis bei šaltos arbatos, tai būtų viskas, - pasakė.

Linktelėjau galvą viską užsirašydamas savo užrašų knygutėje.

- Tai būtų viskas? Galiu paimti meniu?, - paklausiau mandagiai.

- Taip, tai viskas. Galite pasiimti meniu, - tarstelėjo.

Nusišypsojau paimdamas meniu.

Buvau laimingas čia dirbdamas, nes kolektyvas buvo labai draugiškas. Atėjusieji žmonės čia pat būdavo labai draugiški. Žinoma, pasitaikydavo labai reti atvejai, kad kai kurie atėję žmonės nebūdavo vieni iš draugiškiausių. Tiesiog šie ateidavo čia, kad pavalgyti skaniai, o po to palikdami nemažai arbatpinigių išeidavo iš čia.

Šitas darbas buvo vienas mėgiamiausių darbų. Neskaitant kai dirbau pas Saifah, tai buvo mano pirmasis darbas ir Jis man labai patiko. Šito darbo tikrai nekeisčiau į jokį kitą darbą.

Persibraukiau per savo tamsius plaukus, atsiremdamas į stalą ir laukiau kol virtuvė padarys mano kliento užsakymą, nes pasakiau visai neseniai šitą užsakymą. Tikiuosi, kad greitai padarys, nes nenoriu, kad klientas liktų nepatenkintas po to. Padėjau meniu ant stalo.

Praėjus pagaliau maždaug penkiolika minučių užsakymas buvo gatavas, nes išdavė mano kliento staliuko supypsėjimas. Nuėjau į virtuvę ir pasiėmiau užsakymą.

- Ačiū, - padėkojau virtuvės šefei.

- Nėra už ką, vaikeli, nes tai mūsų darbas, - nusijuokdama pasakė.

Sukrizenau iš Jos žodžių ir tada išėjau iš virtuvės, nešinąs rankoje užsakymu.

Neskubėdamas ėjau link staliuko. Nepraėjus nė akimirkai buvau prie Jo.

- Štai, jūsų užsakymas, Pone, - pasakiau su šypsena veide.

Padėjau Jo užsakymą ant stalo.
Džiaugiausi, kad valgymo įrankiai iš karto buvo sudėti.

- Skanaus, - sumurmėjau ir šiam padėkojus nuėjau prie kito darbuotojo.

- Galėtum prižiūrėti mano staliuką, kol eisiu parūkyti?, - paklausiau, o gal labiau paprašiau šio.

- Žinoma, kad galiu Sarawat, kas čia per klausimas. Eik tik tais, - nusijuokia ir stumteli mane link persirengimo kambariuko.

Taipogi prapliupau juoktis iš Jo žodžių skirtų man, bet nedingstant šypsenai iš mano veido nuėjau link persirengimo kambarėlio.

Čia atėjęs atsirakinau savo spintelę ir iš ten pasiėmiau kelias cigaretes bei žiebtuvėlį, o tada užrakinau spintelę ir išėjau laukan.

Atsidūrus lauke prisidegiau cigaretę ir kaip mat įtraukiau nuodingų dūmų į savo plaučius, o po to juos išpūčiau.

Taip, niekada nerūkiau cigarečių, bet po išsiskyrimo su Saifah pradėjau rūkyti kelias cigaretes į dieną, kartais net ir daugiau, nes tai mane ramino. Leido atitrūkti nuo minčių. Negalvoti apie šį vyrą.