The hot boss✔️

33

Nuo pat ryto visi dirbome it isijuosę, be perstojo bėgiojom iš vienos vietos į kitą. Aplinkui vaikščiojo direktorė, kurį retkarčiais irgi mums padėdavo jeigu nespėdavome, nes šiandien buvo pilnut pilnutėlė kavinė žmonių, kas mane labai šokiravo, nes nesitikėjau, kad kada išvysiu tokį vaizdą, jog kavinė bus visiškai pilna žmonių. Direktorė šiandien taipogi nebuvo iš maloniausių, buvo it kokia niurzga, kuri šaukė, kibo vos ne prie kiekvieno darbuotojo. Nesupratau kas Jai blogai yra dabar su galva. Už ką Ji išsilieja ant kitų dabar. Kuom kiti Jai dabar nusikalto. Nesuprantu šito niekaip..

Dauguma darbuotojų, kaip ir pati direktorė buvo šokiruoti mano kardinaliu pasikeitimu. Iš pradžių pažino mane labai sunkiai, kas mane labai prajuokino. Bet labiau įsižiūrėję suprato, kad čia aš, Jų darbuotojas Sarawat.

Pats jaučiausi pasikeitęs. Pasirodo, kad tokie kardinalūs pasikeitimai man tikrai išėjo į naudą. Nesigailiu tą padaręs. Visgi mano gyvenime tikrai reikėjo naujų permainų.

Po tokio pasikeitimo jaučiausi pats kiek labiau atsigavęs nei įprastai, kas buvo keista man. Šiandien kažkaip nelabai turėjau labai daug laiko galvoti apie Saifah, kas buvo labai gerai. Privalėjau jį ištrinti iš savo galvos, tuo labiau minčių. Nes kaip sakoma, kas turi pradžią, tas turi ir pabaigą. Tai buvo mano ir Jo pabaiga, Jis nutraukė viską, nusprendė taip, o aš tiesiog padėjau tam visiškai galutinį tašką ir tiek.

Atsidusau persibraukdamas per savo blondiniškus plaukus. Naujiems klientams atėjus į kavinę nuėjau link Jų ir priėmiau šių staliuką. Užsirašiau jų užsakymą ir nunešiau į virtuvę, kad pradėtų Jį daryti.

Direktorei garsiai pasakius, kad dabar penkiolikos minučių pertrauka, per kurią galime parūkyti, arba eiti pavalgyti nusišypsojau plačia šypsena. Pagaliau pietai. Nebe tiek daug ir tebeliko dirbti. Nors daug.. Nes šiandien dirbsime visi iki vienuoliktos valandos, jeigu nelieps dirbti iki dvyliktos. Tikiuosi, kad nelieps, nes aš tikrai nenorėčiau iki tiek dirbti. Todėl, kad beveik nieko nepamiegočiau, kadangi atsikelčiau ir vėl reikėtų man eiti į darbą. Bent viliuosi, kad kitą savaitgalį nereiks dirbti. Būčiau labai laimingas jeigu nereiktų.

Pasiėmęs cigarečių pakelį ir žiebtuvėlį išėjau į rūkomajį ir ten prisidegiau cigaretę, kurią pradėjau rūkyti.

Pradėjau kalbėti su bendradarbiais, kurie pradėjo juokinti mane, kalbėti įvairius prikolus. Juokiausi be perstojo tai girdėdamas, spėjau net surūkyti trečią, o gal jau turbūt net ketvirtą cigaretę.

- Greičiau rūkyk vaikine, jeigu nori dar spėti papietauti, - pasakė bendradarbis. Nieko nesakiau šiam, o tik nusijuokiau iš to ir vėl prisidegiau naują cigaretę. Buvau labai atsipalaidavęs, nes cigaretės padėjo man atsipalaiduoti, nusiraminti, negalvoti apie vyrą, kuris buvo įsiskverbęs į mano mintis.

Baigęs rūkyti cigaretę norėjau išmesti ją į šiukšlių dėžę, bet itin pažįstamas balsas mane sustabdė nuo to padarymo. Tai buvo Saifah. Po velnias kaip Jis surado mane? Tas man buvo įdomiausia.

- Tas pats, - pasakiau atsigręždamas į Jį visu profiliu.

Mačiau kaip šis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, sustodamas ties mano plaukais.

- Oho, pasikeitei, - sumurmėjo susikišdamas rankas į kišenes.

- Na, kaip matai, - paprastai atsakiau, patrūkčiodamas pečiais. Stengiausi Jam neišsiduoti kaip Jo buvimas mane veikia. Nenorėjau, kad Jis suprastų kaip mane įskaudino su savo žodžiais.

Buvo nelengva taip kalbėti su vyru, kuris man labai patiko, o gal ir mylėjau Jį, ar tebemyliu. Pats esu susipainiojęs savo jausmuose šiuo metu.

- Kodėl Tu pasidarei toks atgrąsus man? Sarawat, aš nuoširdžiai atsiprašau dėl to, kad įskaudinau Tave su tokiais žodžiais, nes žinau, kad tikrai įskaudinau, bet buvau pernelyg durnas, kad suprasčiau šitai. Ar galėtum man atleisti už tai? Sarawat, man tikrai labai skaudu, kad aš taip pasielgiau su Tavimi, labai nuoširdžiai Tavęs atsiprašau. Ar galėtum tokiam durniui kaip aš atleisti? Jeigu reikia galiu net atsiklaupti ant kelių ir prašyti Tavęs atleidimo, - pasakė pradėdamas klauptis ant kelių priešais mane.

Mano skruostu nuriedėjo ašara išdavikė, kad ir kaip aš nenorėjau. Nežinojau ar man atleisti Jam už tokius Jo paskutinius žodžius man. Man vis dar skaudu, kad šis mane išvarė, nors nenorėjau aš, bet išėjau, nes tai buvo Jo sprendimas, o ne mano. Ten Jo namai, bet ne mano.

- Saifah. Tau nereikia klauptis prieš mane, - pasakiau pastatydamas Jį. Tikrai nenorėjau, kad Jis klauptųsi prieš mane. Šio žodžiai buvo tokie nuoširdūs man, bet aš nežinojau ar galiu Jam atleisti.

- Aš nežinau ar galiu Tau atleisti, nes Tu tikrai mane įskaudinai, Saifah. Prieš kažką sakydamas turi gerai pagalvoti kaip aš jausiuosi, turėjai suprasti, kad išvarymas manęs tikrai mane įskaudins, bet Tau tai nerūpėjo, nes Tau galvoje tik seksas ir nieko daugiau. Iš kur man žinoti, kad kai mes susitaikysim nepasikartos ta pati situacija kaip, kad buvo?, - giliai įkvėpdamas Jo paklausiau.

- Pažadu, kad tokia situacija tikrai nepasikartos Sarawat. Prisiekiu Tau savo gyvybe, - sukuždėjo žengdamas žingsnį arčiau manęs.

- Nežinau.., - numykiau.

- Tiesiog, Sarawat. Jeigu esi pasiryžęs man atleisti, ateik rytoj penktą valando vakaro į restoraną "Morel" Jeigu neateisi suprasiu, kad man neatleidai, o Jeigu ateisi suprasiu, kad atleidai ir tai bus mūsų pirmas pasimatymas, turėsime progą susipažinti geriau, ko nepadarėme anksčiau. Jei kas mano numerį turi, lauksiu Tavęs ir viliuosi, kad ateisi, o dabar tariu iki, - sumurmėjo ir su lig šiais žodžiais išėjo iš čia palikdamas mane vienui vieną.

Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau kai plaučiuose kiek pristrigo oro. Atrodo, kad nekvėpavau kai Saifah kalbėjo su manimi. Visgi turėjau beveik dieną su viršum apmąstyti ar tikrai atleidžiu Jam.

*******

Pagaliau pasibaigus darbo dienai vėlgi grįžau namo visiškai pavargęs ir tiesiu taikymu kritau į lovą. Su visais drabužiais ir užmigau, bet nusprendžiau, kad suteiksiu Saifah antrą šansą ir nueisiu į pasimatymą su Juo. Bet jeigu jis ir vėl susimaus per šį šansą tai jau bus nebe mano kaltė, o Jo. Nes visgi daviau šiam antrą šansą, o antri šansai ne visada būna suteikiami tam pačiam žmogui.