Zeros Feit gyvenimas

1.

Ši diena man buvo ypatinga. Ne tik todėl, kad tėvai pirmą kartą atsivedė mane į savo darbą, bet ir dėl to, kad ši diena nulėmė mano likimą. Aš pasikeičiau. Tapau kitokia nei visi.

.

Mudvi su senele sėdėjome salės eilės gale, kol tėvai pristatinėjo savo prezentaciją. Mano tėvai buvo svarbūs. Kol buvau vaikas dažnai girdėjau, kad juos vadina mokslininkais. Mane supo įdomūs ir dar nepažinti žodžiai. Mama specializavosi bioinžinerijoje, tėtis biofizikoje, o kartu jiedu buvo nepaprasta komanda. Todėl šiandien juos supo žurnalistai. Jie turėjo pasauliui pristatyti kažką nepaprasto.

-Kada gausiu ledų?- paklausiau senelės atvertusi galvą. Visi keturi turėjome eiti į kavinę, o man jau darėsi nuobodu. Penkiametei mokslinės konferencijos tikrai nerūpėjo.

-Zera, dar šiek tiek luktelk,- paglostė mano galvą senelė. Ji šypsojosi.

Pabandžiau susikaupti ir stebėti prezentaciją. Nieko nesupratau, bet mačiau, kad mano tėvai laimingi. Kol kalbėjo tėtis, mama žiūrėjo į jį, o kai ateidavo laikas kalbėti jai, tėtis neatitraukdavo nuo jos akių. Atrodė, kad jie scenoje vieni.

Atsidusau makaluodama kojomis, kuriomis nesiekiau žemės. Senelė sakė prezentacija truks pora valandų. Ką reiškė pora valandų?

-Greitai atrasime tai, kas galės išgelbėti visą žmoniją,- kalbėjo mano mama. Ji vilkėjo baltą kostiumėlį - švarką ir kelnes. Tai buvo kontrastas jos juodiems plaukams.

-Daugiau jokių ligų,- antrino jai tėtis. Jis mėgo marškinius ir megztinius, tad ir dabar buvo apsivilkęs sau patinkantį derinį.

Šone stovėjo keli vyrai ir jauna moteris. Senelė sakė, kad tai tėvų mokslinių tyrimų komanda. Irgi svarbūs žmonės. Na, bet man svarbiausi buvo mano tėveliai.

Staiga tėvų kalbą užgožė netikėtai įsijungusi signalizacija. Senelė sugriebė mano ranką. Nustojau judinti kojas ir išsižiojusi pradėjau dairytis. Žmonės sėdintys salėje taip pat sujudo.

Kadangi buvau tik penkerių, dar mažai suvokianti tai, kas vyksta, prisimenu tik tiek, kad mums reikėjo palikti pastatą. Prezentacija buvo nutraukta dėl kažkokio įvykio. Kažkieno balsas per garsiakalbį prašė nepanikuoti ir ramiai išeiti iš pastato. Iš pradžių žmonės taip ir darė.

O tada pasigirdo sprogimas.

Mama ir tėtis, tokia buvo mano pirmoji mintis. Atitrūkau nuo senelės ir pasileidau bėgti priešais srovę - link scenos.

-Mama! Tėti!- šaukiau tvardydama ašaras. Tvyrančio pavojus nebijojau, net jo nesuvokiau, bet norėjau pamatyti savo tėvus ir būti su jais.

Niekas manęs tokios mažutės nepastebėjo, o aš juk bėgau į sprogimo zoną.

Palipau laiptais ant scenos, tačiau tėvelių nebemačiau. Čia nieko nebebuvo. Iš kažkur sukilo dūmai. Tikriausiai kažkas degė, bet nebegalėjau grįžti atgal.

Tada ir pradėjau bijoti, kad likau viena.

Visgi sutramdžiau ašaras ir pamačiau, kad už scenos yra žmonių.

-Čia yra mergaitė!- kažkas sušuko. Bet aš prasmukau pro nepažįstamuosius. Tada žinojau, kad nenustosiu ieškoti, kol nesurasiu savo tėvų.

Galiausiai išbėgau į koridorių. Lempos blykčiojo. Viena buvo nukarusi nuo lubų. Iš kažkur sklido karštis. Mažam vaikui čia labai nesaugu. Tačiau buvau arba visiškai be baimės jausmo, arba kvailutė, kurią traukė pavojus.

Ėjau ten, kur girdėjau balsus. Masyvios dvigubos durys buvo praviros. Gerai nebepamenu, kaip atrodė tas kambarys. Bet jame per vidurį buvo kažkoks ovalus baltas prietaisas. Lyg kapsulė. Viduje pamačiau savo tėvus. Jie buvo suplukę, tėtis kažką darė prie kapsulės, o mama stovėjo už stiklo ir spaudė daug mygtukų.