Zeros Feit gyvenimas

23.

Stovėjau netvirtomis kojomis priešais Aiką, kuri dar pratinosi prie aplinkos. Tai ne Hektoras, kuris prilygo mano jėgoms. Aika viršijo mano gebėjimus, nes ji turėjo daug didesnę Virtus galią.

Moteris atsikvėpė ir ištiesė krūtinę. Tuomet ji nejučia pradėjo patylomis kvatoti.

-Tavo tėvai velniškai sumanūs. Jie apsaugojo Virtus. Jie sukūrė medžiagą pagal tavo DNR.- Aika pažvelgė į mane primerktomis akimis.- Nutuokiau, kad bus kažkokia apsauga. Kad įsitikinčiau, leidau tau pabėgti ir pasiunčiau Hektorą. Štai dabar tu stovi priešais mane su pilnomis jėgomis, o tai tik patvirtina, kad Virtus atsinaujina. Tačiau ne man.- Ji pakėlė drebančią ranką priešais save.- Kol mano kūnas pripras prie tokios energijos ir radiacijos, turėsiu vis atnaujinti Virtus, tačiau medžiaga prie svetimo DNR neprisitaikys. Turėsiu perrašyti visą kodą.

-Tai beprotybė,- ištariau nerimastingai suraukusi kaktą.- Pati matai, kiek tai tau daug kainuoja.

-Kai turiu tave, viskas kur kas paprasčiau.

Mano širdis suspurdėjo. Žinoma, kad ji manęs nepaleis.

Kaip tik tada laboratorijoje pasirodė keli RK agentai. Vienas jų prilaikė vos ant kojų pastovintį Ametą, o kiti du rankas veržė Ilajui, kuris kažkodėl negalėjo teleportuotis. Visgi netrukus pamačiau telepatą, kuris tikriausiai veikė Ilajaus protą ir galias.

Nerimas užgniaužė mano gerklę. Išplėčiau akis garsiai įkvėpdama ir pasisukau į Aiką.

-Paleisk juos. Ametui reikia injekcijos, jis neišgyvens. Juk tau reikia tik manęs.

-Ne viskas taip paprasta, Zera,- ištarė Aika. Ji pakvietė telepatą. Šis padavė jai buteliuką su rusvu skysčiu.- Štai injekcija, kurios reikia Ametui. Žinoma, vienos jam neužteks. Be to, Ilajui irgi gali visai greitai jos prireikti. Tačiau su šiuo buteliuku, neabejoju, kad tavo naujieji draugai iš Eros, tiksliau, kas iš jos liko, galės sukurti daugiau injekcijų. Visgi negaliu įkalinti tavęs, nors ir savo noru, ir juos paleisti. Ilajus jau parodė, kas jam labiau rūpi. Jiedu tavo draugai, jie sieks tave išlaisvinti ir trukdys man. Privalai suprasti, neturiu kitos išeities.

Ji pakreipė galvą ir iškelė buteliuką. Sureagavau žaibiškai. Jaučiau pulsuojančią galią savo venose, tad puoliau pagriebti injekcijos. Jau buvau beužčiuopianti buteliuką, kai staiga Aika smogė man į krūtinę. Nepaprasta jėga nutrenkė mane į žemę. Tik tada suvokiau, kad negaliu kvėpuoti. Žioptelėjau kelis kartus. Bandžiau keltis, bet, atrodė, lyg akmuo būtų prispaudęs mano krūtinę.

-Nežaisk su manimi, mergaite,- griežtai ištarė Aika.- Kaip tu nesupranti, kad prisidedi prie geresnio rytojaus. Tai, ką aš darau, naudinga visiems. Žmonės bus apsaugoti mano armijos.

Pagaliau galėjau atsikvėpti. Tačiau smūgis mane išmetė iš pusiausvyros. Dar negalėjau keltis.

-Tu nori gelbėti pasaulį?- pasišaipiau vos kilstelėdama galvą.- Tu dirbi Raudonajai kaukolei, kuri kankino žmones ir darė su jais eksperimentus. Era turėjo apsaugoti pasaulį nuo tokių kaip tu ir RK, bet buvo užnuodyta. Kaip tavo manymu pasaulis bus išgelbėtas tokių veiksmų?

Pamažu pasiremdama rankomis atsisėdau ir pažvelgiau į Aiką. Moters veidas buvo pavargęs. Dabar suvokiau, kiek ji turėjo pereiti, tikriausiai kankino nemiga, nuolatinis stresas ir siekis išgauti tai, kas padėtų tapti pripažintai. Ir dėl to buvo pasiryžusi padaryti viską, net susidėti su blogais žmonėmis.

-Ne, tikrosios Raudonosios kaukolės nebėra,- paprieštaravo Aika.- Mes tik naudojamės jų išradimais, o visi bandymai atliekami ant savanorių. Era visa tai pradėjo. Jos viršūnė pradėjo atgaivinti Apdovanotuosius.