Zeros Feit gyvenimas

15.

Kai visą naktį negali užmigti ir netikėtai tave patraukia miegas prieš pat aušrą, yra pats blogiausias dalykas, koks tik gali nutikti. Na, gerai, vienas iš blogiausių.

Pramerkiau akis pradžioje su ta mintimi, kad vėluoju į mokyklą, bet tada prisiminiau, kad šiandien sekmadienis. Nusižiovavau sučepsėdama. Negalėjau pakreipti galvos, skaudėjo sprandą. Atsiminiau, kad užmigau fotelyje. Tik kažkas buvo uždengęs mane pledu iki pat kaklo.

Staiga galvoje driokstelėjo perkūnas. Ilajus. Jo nebuvo mano lovoje. Jo apskritai nebuvo mano kambaryje.

Pašokau iš vietos. Su savo ypatingos klausos pagalba girdėjau slopų niūniavimą. Tai nebuvo senelės balsas. Akimirksniu nusileidau žemyn. Paklaikusiomis akimis ir susivėlusiais plaukais spoksojau į virtuvėje besidarbuojantį Ilajų.

-O, labas rytas,- pasisveikino jis pamatęs mane. Vaikinas niūniavo kažkokią dainą ir vartė kiaušinienę keptuvėje.- Nenorėjau tavęs pažadinti. Išalkau, tad nutariau pats save apsitarnauti. Beje, ačiū, kad užleidai lovą.

Jis išsišiepė. Dievaži, kaip norėčiau trenkti į tą pamaivišką miną.

-Ką tu sau galvoji?!- sušnypščiau.- Mano senelė...

-Mačiau, kaip ji išėjo,- nutraukė mane Ilajus. Jis pasiėmė lėkštę iš lentynos. Elgėsi lyg savo namuose, kurių tikriausiai niekada neturėjo.- Negi laikai mane tokiu neatsargiu. Valgysi?

Jis parodė į keptuvę. Kiaušinienė kvepėjo gardžiai. Vakar visą dieną nieko nevalgiau. Visgi buvau per daug susirūpinusi. Nužvelgiau Ilajų. Jis atrodė linksmesnis, nors buvo galima suprasti, kad stengėsi nuslėpti, kaip iš tikrųjų jaučiasi.

-Blogai miegojai?- paklausė Ilajus kilstelėdamas lūpų kamputį. Akivaizdžiai susiraukiau. Vaikinas nuleido akis.- Klausyk, nesu pratęs su kuo nors kalbėtis. Pasakiau tau apie Erą ir Raudonąją kaukolę tik todėl, kad galvojau, jog apsisuksi ir išeisi, kol dar nevėlu. Bet štai tu įsivėlei ir dabar mudu toje pačioje duobėje. Visgi dėl manęs gali nesijaudinti. Nesu RK įtakoje. Nepadarysiu tau nieko blogo.

Ilajus atsisėdo prie stalo, o aš likau stovėti nusvirusiomis rankomis.

-Tada pasakyk, kodėl tu taip reikalingas Aikai?- paklausiau.- Tarkime, kad tikiu, jog dirbi jai tik dėl vaisto. Bet ji nepultų Eros dėl kažkokio teleportuotojo, kurį ji pati gali susikurti.

Ilajus pakėlė akis į mane. Jis nustojo valgyti.

-Nežinau,- nejučia jis gūžtelėjo pečiais ir susikišo į burną didelį kąsnį.- Rodos, tu ją pažįsti geriau nei aš.

Sugriežiau dantimis dėl tokio jo atsakymo. Tačiau mano mintis išblaškė skambutis į duris. Mudu su Ilajumi susižvalgėme. Senelė turėjo raktus, o pas mus svečiai niekada nesilanko.

Akimirksniu atsidūriau prie durų. Mano namuose nebuvo prieškambario ar koridoriaus, todėl nuo virtuvės iškart matėsi pagrindinės durys. Praskleidusi užuolaidas žvilgtelėjau per langą. Mano širdis nusirito į kulnus. Atsirėmiau nugara į duris lyg pritraukta magneto.

-Šūdas, šūdas, šūdas...- murmėjau sau po nosimi.

Ilajus susidomėjęs priėjo prie lango.

-Jis ne iš Eros ar RK,- pasakė jis ir pažiūrėjo į mane.- Tavo draugas? Vaikinas?

-Ne,- paneigiau lyg pagauta siaubo. Iš tiesų kažkodėl jaučiausi labiau išsigandusi nei susitikusi blogietį.- Po galais, jis iš mano mokyklos. Pasitrauk, turiu su juo pasikalbėti.

Stumtelėjau Ilajų nuo durų, bet jis toliau nepasitraukė. Visgi nelaukiau ir išlindau laukan uždarydama duris.

-Ko tau reikia?