Zeros Feit gyvenimas

6.

Tai, kad amžinai vėluoju į pirmas pamokas, jau nebe naujiena. Bet kad praleisčiau dar ir antrą pamoką, per kurią turėjau laikyti prakeiktą chemijos testą - net man tai buvo protu nesuvokiama.

Žinoma, visa to priežastis buvo Ametas. Jis nepasakė, kokios paslaugos jam reikės. Tik tiek, kad tai bus susiję su mokslais. Tikriausiai. Mane dažnai apimdavo nerimo priepuoliai, net nepadėdavo kvėpavimo pratimai. Todėl nuolatinis galvojimas ir vidinė graužatis veikė mano miego ritmą. O tai galėjo sukelti ir didesnių problemų. Tad jeigu greitu metu nesutvarkysiu savo gyvenimo, greičiausiai išprotėsiu ir nebesuvaldysiu savęs.

Atsargiai sliūkindama mokyklos koridoriais, kad manęs nepamatytų chemijos mokytoja, pagaliau pasiekiau valgyklą. Neketinau valgyti, na, gal tik kelis šokoladinius batonėlius. Bet tik tam, jog galėčiau susikaupti ties chemija. Cukrus padėjo, bet tai tebuvo tik trumpas ir greitas poveikis.

Visgi susikaupiau ir sukoncentravau dėmesį į vieną, šiuo metu man turintį rūpėti dalyką - chemiją. Jau pradėjau skaityti apie atomus ir molekules, kai staiga mano dėmesį patraukė Pekos kalbos. Ji plepėjo su savo draugėmis tolesniame kampe, kur buvo didesnis stalas.

"Ametas visai žemai nusirito," kalbėjo Peka. "Negana to, kad jis vis dar neatsiprašo Lukos, tai dar ir su ta keistuole pradėjo bendrauti."

"Peka, tai tik laikina," gynė kita draugė. "Ametas nėra molis, jis su ta mergina tikrai neprasidės."

"Jis gražus vaikinas, o ji neatitraukia akių nuo jo. Negaliu leisti, kad mano pusbrolis pakenktų mano reputacijai su savo kvailais sprendimais."

"Ametas sakė, kad jam ta keistuolė reikalinga tik dėl mokslų," patikino viena iš Pekos uodegų. "O ji už tai neima jokio mokesčio, tikriausiai užtenka to, kad toks vaikinas apskritai kreipia į ją dėmesį."

Merginos lyg susitarusios nusijuokė.

"Nemaniau, kad ta Feit gerai mokosi," pasakė Peka. "Bet ką jai daugiau veikti, jei ne iškalti visus vadovėlius mintinai."

Netrukus jos baigė pokalbį apie Ametą ir mane. Nustojusi jų klausytis smarkiai užverčiau chemijos knygą.

Kaip aš galėjau pasitikėti Ametu, kai jis vos ne viską pasakojo? Jis buvo paskutinis žmogus, kuriam galėčiau patikėti savo paslaptį. Tačiau buvau prirakinta prie jo. Prie vaikino, dėl kurio mano širdis pradėdavo plakti greičiau. Visgi dar turėjau aštrų protą, kuris man rėkė, kad metas paleisti šią simpatiją.

.

Pasibaigus septintai pamokai jau sėdėjau pirmame suole pasiruošusi chemijos testui. Su mokytoja buvo nesunku susitarti, turint omenyje, kad jai buvo visiškai vienodai, kada aš atsiskaitysiu. Kai tik ant stalo turėjau užduočių lapą, pradėjau įsigilinti į testą. Pirmieji klausimai buvo visai nesunkūs. Ramiai žymėjau atsakymus. Kiti klausimai buvo sunkesni. Rodos, kažkur galvoje žinojau atsakymą, tačiau niekaip negalėjau prisiminti. Man tikrai reikėjo gero pažymio, o buvau įsitikinusi tik dėl trejų teisingų atsakymų iš penkiolikos.

Pradėjau nerimauti. Laikrodžio tiksėjimas varė mane iš proto. Kai papuolu į bent mažytę paniką, tampu jautri aplinkai. Štai ir dabar girdėjau mokytojos kvėpavimą, pravažiuojančią mašiną, kažkur zvimbiančią musę. Nejučia pradėjau tuksenti tušinuku į stalą, o garsas atrodė tarsi kokio didelio sunkaus daikto.

Neiškentusi trinktelėjau rankas į stalą. Ant žemės nukrito tušinukas. Pakėliau galvą. Mokytoja žvelgė į mane išplėtusi akis.

-Musė,- tyliai ištariau ir greitai pasiėmusi nuo žemės rašiklį vėl įsijaučiau į savo darbą.

Galiausiai nusiraminau, o garsai vėl sunormalėjo. Žvilgtelėjau į laikrodį. Dar liko dešimt minučių. Mano teste buvo neatsakyti penki klausimai. Ir nė vieno atsakymo nežinojau. Ak, velniop tą chemiją. Pažymėjau A, tada C, dar kartą A ir tada D, nes ją buvau pažymėjusi mažiausiai.

Vyliausi, kad man nusišypsos laimė ir nesusimausiu. Turint omenyje, kad mano gyvenimas jau ir taip tikra painiava.

Kai išėjau iš mokyklos, jau buvo beveik penkta valanda, tad turėjau šiek tiek pasiskubinti. Nenorėjau, kad senelė pradėtų jaudintis. Nors šiaip ji dėl mano saugumo buvo užtikrinta, tik vis tiek nenorėjau, jog senelė prisigalvotų, kad aš nutariau gelbėti pasaulį.

Pagaliau išlindusi iš judrios gatvės pasiruošiau bėgti savo superiniu greičiu, tačiau tada išvydau mano pusėn einantį Ametą.

-Argi tai ne likimas, Feit?- šyptelėjo jis iškeldamas galvą.

Ne, likimas taip su manimi nepasielgtų. Mane tikriausiai kažkas prakeikė.

-Gal pasakyk, ko tau reikia iš manęs ir daugiau tau nebereikės su manimi bendrauti prieš savo valią?- rėžiau tiesą.

Ametas žvelgė į mane tarsi būčiau vaiduoklis iš siaubo filmo. Netrukus jis atsipeikėjo.

-Ne, Zera, aš ne...- bandė normaliai paaiškinti jis.- Man iš tikro reikia tavo pagalbos su mokslais.

-Nemalk šūdo, juk žinai, kad nesu jau tokia gabi,- papurčiau galvą.- Be to, prašiau tavęs apie mane niekam nieko nepasakoti. O tu pasakei Pekos draugei, kad padėsiu tau mokytis.

-Turėjau tai pasakyti, nes kitu atveju, visiems pasirodytų įtartina, kodėl mudu bendraujame,- pasakė Ametas tarsi tai būtų aiškus faktas.

Sukandau dantis lyg kas būtų suleidęs nagus man į krūtinę.

-Dievaži, Ametai,- sušnibždėjau perbraukdama ranka per veidą. Nebeturėjau, ką jam daugiau pasakyti. Pasiduodu.- Būtent dėl to, mudu nebūsime jokie draugai, ar net pažįstami. Tik todėl, kad žinai mano paslaptį, ir kadangi esu tavo klasiokė, padėsiu tau su mokslais. Tai vienintelė paslauga, kurią išpildysiu.

Tai pasakiusi akimirksniu pasišalinau, palikdama Ametą žvalgytis vieną.

***

Kai sunkiai pramerkiau akis ir nusivaliau ranka ištįsusią seilę, pirmiausia suvokiau, jog jau senokai taip gerai nemiegojau. Praėjus kankinančiai savaitei, pagaliau sugebėjau save nuraminti. Ir vien tik todėl, kad tvirtai žinojau, ką darau.

Vėlai vakare paskambinau Amendos Tores duotu telefonu. Sakiau sau, jog turiu surizikuoti. O labiausiai norėjau daugiau sužinoti apie savo tėvus ir kodėl esu tokia.

Mane žadėjo pasiimti šeštadienio ryte, tad turėjau susiruošti. Išlipusi iš lovos pasirąžiau ir atlikau trumpą mankštą. Stovėdama prie veidrodžio apsivilkau mėlynus languotus marškinėlius ir susišukavau savo ilgus kaštoninius plaukus. Galbūt atrodžiau rami, tačiau mano rankos taip drebėjo iš jaudulio, kad vos pajėgiau išsivalyti dantis.

Netrukus suskambo mano telefonas. Blokuotas numeris.

-Panele Feit, mes jau jūsų laukiame,- pranešė malonus vyriškas balsas, kai atsiliepiau.

Nuėjusi į virtuvę sumurmėjau senelei, kad pusryčių nevalgysiu ir kad einu susitikti su drauge. Nežinau, kaip mano senelė patikėjo šiuo melu, bet niekada neturėjau problemų kartais jai nutylėti tiesą.

Už kelių namų manęs laukė tas pats baltas automobilis. Kai jį išvydau, mano pilvą pradėjo raižyti pjūklai, tad panorėjau atsigręžti ir grįžti atgal pavalgyti pusryčių su senele. Tačiau paklausiau savo šokinėjančios širdies ir pasirašiau didžiausią savo gyvenimo sandorį.