Zeros Feit gyvenimas

22.

Atsipeikėjau veidu žemyn ant grindų. Kelioms sekundėms buvau praradusi sąmonę, kai Hektoras nusviedė mane į sieną. Mano ausyse spengė, negirdėjau, kaip vaikinas priėjo prie manęs kažką sakydamas.

-Žinoma, mieliau kaučiausi su tavimi, kai dar turėjai savo galias, bet dabar man bus lengviau tavęs atsikratyti,- išdidžiai pasakė jis.

Hektoras pritūpęs pakėlė mane už pakarpos, kad galėtų matyti mano veidą. Susiraukiau žvelgdama į jį.

-Aika vis tiek nesidalins su tavimi Virtus,- rėžiau prisimerkdama nuo skausmo, kuris raižė mano šonkaulius ir krūtinę.- Ji jau tikriausiai panaudojo visą galią sau. O tu taip ir liksi priklausomas nuo vaistų, kuriuos gali parūpinti tik Aika.

Hektoras nusiviepė ir atsistojęs spyrė man į pilvą. Surikau, bet riksmas užstrigo mano gerklėje. Man pasidarė sunku kvėpuoti, gulėjau susirietusi ir bejėgė. Man buvo prasti popieriai. Vaizdas priešais mane atrodė lyg bloga televizijos transliacija.

-Tačiau ne aš dabar guliu ant žemės. Tu jau pralaimėjai, Feit.

Tai sakydamas Hektoras suėmė viena ranka už mano kaklo, o kita užsimojo kumščiu. Sušvokščiau bandydama šaukti. Visgi tą akimirką mano kūną tarsi nukrėtė elektra. Instinktyviai sugriebiau rankomis Hektoro kumštį, kuris jau buvo prie pat mano veido. Vaikinas susiraukė ir bandė patraukti ranką, kad vėl galėtų užsimoti, tačiau buvau jį sulaikiusi.

-Ką tu darai?- sutrikęs paklausė jis.

Atsakymo tikriausiai ir nereikėjo. Kažkokiu būdu visa Virtus galia sugrįžo. Nebesijaučiau silpna ir bejėge. Energija pulsavo mano raumenyse, tad kūnas pats buvo pasiruošęs gintis. Tarsi pati Virtus gelbėjo mano gyvybę.

Vikriai užsukau Hektoro ranką jam už nugaros ir atsistojau. Šonus dar skaudėjo, be to, nesuvokiau, kokiu pajėgumu sugrįžo mano gebėjimai.

Vaikinas išsisuko ir atšoko nuo manęs. Jis išsiviepė atbula ranka nubraukdamas per suprakaitavusį veidą. Mano širdis baladojosi vos atlaikydama tokį adrenalino pliūpsnį.

-Tai nenori pasiduoti,- pasakė Hektoras parąžydamas kaklą.- Visgi aš būsiu paskutinis, kurį išvysi dar būdama gyva.

Tuomet jis žaibišku greičiu puolė mane. Būtų tikriausiai pernešęs mane kiaurai sieną, jei nebūčiau sekundės dalimi greitesnė. Pritūpusi smogiau jam į pilvą. Nuo mano kumščio perėjo nematoma jėga, panašiai, kaip ir tada universitete, kai suskaldžiau beveik viso aukšto grindis. Hektoro veidas užraudo, jam pritrūko oro. Regėjau lyg sulėtintu režimu, kaip į vaikiną atsimuša mano jėga ir jis nuskrodžia tiesiai į koridoriaus galą. Jis dideliu smūgiu atsitrenkė į sieną, dalį jos išgriaudamas. Tada dunkstelėjo ant grindų veidu žemyn.

-Gal dabar jau atstosi nuo manęs,- ištariau giliai kvėpuodama. Nejučia sudūrė šoną, tad susiviepiau prispausdama ranką prie šonkaulių dešinėje pusėje.

Staiga užgimusi viltis, kad nemirsiu, vėl prislopo. Mano jėgos buvo sugrįžusios, bet nuovargis nesitraukė. Tikriausiai dėl to, kad Hektoras gerokai aptalžė mano šonus.

Atsigręžiau į jį, tebegulintį ant žemės. Rodos, dar kvėpavo. Velniai rautų, norėčiau apspjauti tą beprotį, tačiau buvau geresnė nei jis.

Sugrįžau prie A26 pažymėtų durų. Lengvai jas atidariusi nusivyliau, kad tai visgi nebuvo laboratorija. Greičiau išėjimas. Plačiame koridoriuje buvo keturi liftai. Bei didžiulė pastato plano lenta.

Pribėgau prie jos. Išėjimo man dar nereikėjo. Jei man pavyktų surasti injekcijas, jos būtų tik laboratorijoje. Bent jau taip maniau.

Netikėtai, kaip ir turėjau tikėtis, pasigirdo sirena. Tai buvo įspėjimas, tikriausiai dėl manęs, tad man reikėjo paskubėti. Planas buvo klaidingas, tačiau jame pažymėta tik viena laboratorija ir ji buvo aštuntame aukšte. Minus aštuntame. Tai yra dar giliau po žeme.