Zeros Feit gyvenimas

4.

Kadangi buvau apdovanota fizinėmis galiomis, o ne protinėmis, privalėjau mokytis taip pat, kaip ir kiti. Mano tėvų genai tikriausiai kažkur paklydo, tad stengiausi iš paskutiniųjų, kad mano rezultatai būtų geri, spraudžiausi tarp moksliukų, nors tai sekėsi ypač sunkiai. Visgi norėjau pakliūti į gerą universitetą. Norėjau, kad manimi didžiuotųsi senelė. Ir tėvai, jei būtų gyvi.

-Zera,- kažkas kreipėsi į mane.

Turėjau sugrįžti į realybę. Pakėliau akis ir susidūriau su literatūros mokytoja, kuri žiūrėjo į mane pakėlusi antakius, o pats klausimas buvo pakibęs kažkur ore. Pradėjau kaisti iš gėdos, kad nesiklausau pamokos, o paprašyti, kad mokytoja pakartotų, ką sakė, gali tik visai kurčias. Raičiausi suole apsimesdama, kad galvoju, kai netikėtai išgirdau kažką prabylant už mane.

-Mokytoja, rodos, aš neperskaičiau tos ištraukos.

Man nė atsisukti nereikėjo, jau ir taip supratau, kad tai Ametas. Staiga mane apėmusį karštį užgesino šaltas prakaitas.

-Klausiau ne tavęs,- ramiai pasakė mokytoja ir vėl pažiūrėjo į mane padėdama ranką ant mano stalo.

-Perskaičiau,- tyliai pasakiau linktelėdama.

Mokytoja gavusi atsakymą pasitraukė ir nuėjo tardyti kitų.

Atsipūčiau susileisdama suole. Pastaruoju metu tiek daug visko vyko, tai trukdė susikaupti mokslams. Paprastai mokykla leisdavo man susikoncentruoti į kitus dalykus nei mano nelabai normalus gyvenimas, tačiau nuo tada, kai išgelbėjau autobusiuko vairuotoją, tik ir galvojau, kad norėčiau tai pakartoti.

Be to, turėjau užsitempusi ant pečių didelę problemą. Vaikinas giedro dangaus akimis. Net ir neatsisukusi jutau jo žvilgsnį.

Ametas sėdėjo eilėje prie sienos, vienu suolu į priekį nuo manęs. Pasukęs galvą jis galėdavo apžiūrėti visą klasę ir tuo pačiu nepaleisti iš akių manęs. Tačiau tai nebuvo vaikino susidomėjusio mergina žvilgsnis. Tai buvo dar blogiau. Šis žvilgsnis bylojo: aš žinau tavo paslaptį.

Net ir pasibaigus literatūros pamokai, Ameto akys visur mane sutikdavo. Eidama koridoriumi laikiau galvą nuleistą, nes visai nenorėjau su juo susidurti. Gal jis ruošiasi mane šantažuoti? Arba iškart demaskuos. Bet gal Ametas tik įtarinėja mane? Gal jis net nenutuokia apie mano galias? Gal...

Ne, jeigu kils pavojus mano slaptoms galioms, aš viską neigsiu. Padarysiu, kad Ametas atsidurtų kvailio vietoje.

Bet jis buvo tobulas vaikinas. Visi juo patikėtų. Tik save pažeminčiau ir visą likusį gyvenimą skęsčiau patyčių jūroje. Arba niekada nebesirodyčiau viešumoje. Neišeičiau iš namų, kurie taptų mano kalėjimu ir tuo pačiu saugiausia vieta pasaulyje. O gal net pasikeisčiau tapatybę ir išvykčiau į Meksiką.

-Zera, juk tave irgi pakvietė Peka, ar ne?

Pasimetusi pakėliau galvą. Prie manęs buvo priėjusi Mindė - mergina, su kuria lankiau keletą bendrų pamokų. Ji viena iš tų, kurios nepriklauso Pekos ratui. Kiek žinau, Mindė net baisiai jos nekenčia, nes ši pasityčiojo iš jos storumo.

-A , taip. Buvau visai pamiršusi.- Iš tikro visą savaitę tik ir galvojau apie tai. Dar papildomas stresas mano smegenims.

-Gal eime kartu. Vis tiek, manau, neištversiu ten nė dviejų valandų, tai bent tu ten vienintelė būsi, su kuria galėsiu pasikalbėti,- pasiūlė mergina.

-Gerai,- sutikau linktelėdama galvą. Pažįstu Mindę jau senokai - ji kieta mergina, neieškanti žodžių kišenėje. Dėl to nepritampa prie kitų. Ji buvo šviesiaplaukė, turėjo gražius veido bruožus, tad jai daug dėmesio tam skirti nereikėjo. Tačiau taip pat ji buvo gerokai apkūni ir tai vienintelis dalykas, apie kurį niekas negalėjo kalbėti.