Zeros Feit gyvenimas

8.

Mano gyvenimas pakrypo visiškai kita linkme nei kada galėjau pagalvoti. Buvau prisiekusi sau ir senelei, kad nesivelsiu į jokios gelbėjimus ir didvyriškus poelgius, tačiau, rodos, dariau visiškai priešingai.

Kad nukreipčiau mintis nuo antradienio, tai yra, pirmosios užduoties Eroje, dienas leidau su mokslais ir filmais. Įprastai ir taip su niekuo nebendraudavau, tai mano elgesys neatrodė įtartinas.

-Zera,- kreipėsi į mane senelė. Ji stovėjo pravėrusi mano kambario duris. Jau buvo kažkur septinta vakaro, ką tik baigiau valgyti ledus, tad ieškojau įdomaus filmo.

-Ką?- atsisukau į ją.

-Argi rytoj tau nereikia į mokyklą?- paklausė senelė. Ji tebestovėjo prie durų.

-Reikia, o kas?- nesupratau, kokias užuominas ji man duoda.- Juk aš jau namų darbus pasidariau.

-Tada kas darosi su tavimi?

Senelė įsmeigė mane savo akis. Pažinojau šį žvilgsnį. Pirmą kartą su juo susidūriau, kai dešimties nenorėdama pasidalinti sūpynėmis žaidimų aikštelėje pastūmiau kitą mergaitę. Mano galios jau buvo pradėjusios rodytis.

Mano kūnas įsitempė, širdis pradėjo plakti sparčiau. Jei mano senelė turėtų super klausą, suprastų, kad mane užvaldo stresas.

-Zera, tu su niekuo nebendrauji, niekur neini. Tas vaikinukas buvo tikrai mielas, galėtum su juo daugiau bendrauti,- tarė senelė prieidama arčiau. Jos kaktoje išryškėjo susirūpinimo raukšlės.- Ar man reikėtų dėl kažko nerimauti? Ar kažkas vyksta tavo gyvenime, ko aš, tavo manymu, nesuprasčiau ir tam nepritarčiau?

Senelei tikriausiai labai reikėjo nerimauti. Ji turėjo gerą nuojautą.

Tačiau negalėjau jai nieko papasakoti. Juk elgiausi priešingai nei senelė sakė. Ir klimpau vis gilyn.

-Tau nereikia prisigalvoti niekų,- nusijuokiau numodama ranka.- Man viskas gerai, juk nesielgiu kaip nors kitaip. Tiesiog ta mokykla labai išvargina, tad nebesinori su niekuo bendrauti. Be to, man labiau patinka būti vienai.

Senelė lyg netikėdama mano žodžiais prisimerkė. Ji mane pažinojo kaip nuluptą. Visus mano keistumus įžvelgė kiaurai. Ir tai, kad neturėjau draugų, nors apsimesdavau, kad išeinu su kuo nors susitikti.

-Mano širdis jaučia kažką negerą,- pratarė senelė. Ji gręžėsi eiti link durų.- Pasisaugok, Zera. Kažkodėl manęs neapleidžia įkyrus jausmas, toks pat, kaip ir tą dieną, kai žuvo tavo tėvai.

Tai pasakiusi ji išėjo. Bet jos žodžiai taip ir liko skambėti mano galvoje. Visgi galbūt šį kartą senelė klydo. Mano širdis sutarė su sveiku protu, pasitikėjau savo sprendimu pagelbėti Erai. Juk tai tebus vienas kartas. Man užteks tiesiog pamatyti kitokį pasaulį, kuriame galėsiu panaudoti visą savo galių potencialą. O tada vėl grįšiu į normalų gyvenimą.

Visgi kažkodėl manęs neapleido jausmas, kad pati sau meluoju.

***

Tai, kad pagaliau sulaukiau skambučio iš Eros, privertė mane pamiršti visas abejones. Vietoj jų mano kūną užkariavo jaudulys. Ruošdamasi nesitvėriau savame kailyje. Juk niekada nenorėjau tapti heroje, ta, kuri gelbėja pasaulį. Net policijos darbas manęs visai nedomino. Todėl negalėjau suvaldyti drebulio vien nuo minties, jog padėsiu sugauti galimai pavojingą Apdovanotąjį.

Nors organizacijoje lankiausi jau antrą kartą, mano delnai prakaitavo kaip pašėlę. Kvapą gniaužianti Era kvietė mane patirti tai, ko niekada savo gyvenime neregėjau, o aš iš jaudulio stengiausi neapalpti.

-Sveika, Zera,- vos tik išlipau iš lifto mane pasitiko panelės Tores balsas.- Tu pačiu laiku.

Numykiau kažką panašaus į pasisveikinimą. Net suvokiau, kad visą kelią buvau sukandusi dantis.