Zeros Feit gyvenimas

7.

Ar aš buvau išsigandusi, sutrikusi ir vos laikiausi ant kojų? Taip, šiuo metu mano būsena buvo kaip tik tokia.

Kai mašina sustojo prie didžiulio stiklinio pastato, kurį žinojau, kaip kažkokią teisininkų ir advokatų įmonę, vėl sugrįžo mano nerimo priepuolis. Juk nieko nežinojau apie tą organizaciją ir ją valdančią moterį. Tai, kad Era buvo slapta, faktas. Taip paprastai informacijos apie ją Google nesurasi.

Vis dėlto, žingsnis jau buvo padarytas. Išlipusi iš mašinos nusekiau paskui jau pagyvenusį vairuotoją. Kai įėjome į stiklinį pastatą, prie mūsų prisijungė dar du santūriai atrodantys vyrai. Jie vilkėjo juodas odines striukes, už kurių skvernų, galėjau galvą guldyti, buvo ginklai. Vairuotojas pirmasis įėjo į liftą ir maloniai šypsodamasis laukė, kol įeisiu aš bei tie du vyrukai. Šiek tiek nustebau, kai vairuotojas vietoj to, jog paspaustų reikiamą aukšto mygtuką, suspaudė skaičių kombinacijas. Tik paskui man nušvito, kad tai buvo koks nors kodas.

Liftas iš pirmo aukšto pradėjo leistis žemyn. Skaitmeninis aukštų numeris teberodė neva pirmąjį aukštą, nors mes tikrai, dievaži, leidomės į kažkokius požymius. Pajutau, kaip pilve nusėda šiurpuliukai. Tikiuosi tai nereiškė blogo ženklo.

-Štai ir atvykome,- pranešė vairuotojas ir, kai lifto durys atsidarė, mostelėjo ranka man eiti pirmai.- Šie vyrai palydės tave pas panelę Tores.

Linktelėjau neva suprasdama, ką jis sako, tačiau šiuo metu mano galva buvo kitoje dimensijoje.

Patekusi į tikrąjį slaptos organizacijos štabą, pasijutau kaip vaikas, pirmą kartą išvydęs Disneilendą. Tik vis dar negalėjau patikėti, kad tai tikra.

Organizacijoje darbas virė kaip reikiant. Kol ėjau plačia sale, niekas manęs nepastebėjo. Žmonės sėdėjo prie didžiulių kompiuterių ekranų, perdavinėjo žinias ir spaudinėjo kažką planšetėse. Dešinėje pusėje buvo milžiniškas per visą sieną ekranas, suskaidytas į dešimtis mažų. Ten buvo vaizdai iš tam tikrų Niujorko gatvių. Kelias atpažinau, tačiau vaizdas tuoj pasikeitė ir pradėjo rodyti kitas gatves, netgi kai kurių parduotuvių vaizdo medžiagas. Pasirodo, Era seka visą Niujorką. Ne veltui Amenda sakė, kad viską žino apie mane.

-Zera,- mano ausis pasitiko nudžiugęs balsas.

Pažiūrėjau į baltaplaukę moterį šiaip ne taip atsitraukdama nuo stulbinančio vaizdo. Tai teko regėti tik filmuose apie šnipus. O kas galėjo pagalvoti, kad pamatysiu slaptą būstinę prieš savo akis.

Amenda Tores atrodė pritrenkiančiai. Tada automobilyje neatsisklaidė jos užslėptas žavesys. Nors moteris jau buvo perkopusi keturiasdešimt, ji buvo liekna ir žavi, o jos figūrą pabrėžė raudonas kostiumėlis, kuris skyrėsi beveik tik spalva nuo vakarykščio. Tačiau, kaip ir tada suvokiau, Tores griežta laikysena ir veido išraiška, parodė, kas čia šeimininkas.

-Galiu įsivaizduoti, kaip dabar jautiesi,- nusišypsojo Tores. Ji atidarė dvigubas duris.- Visų pirma supažindinsiu tave su mūsų darbu, o kiek vėliau su aplinka.

Moteris įėjo į kambarį mėlynomis kaip dangus sienomis ir atsisėdo prie ovalaus stalo sau skirtoje vietoje. Ji linktelėjo man parodydama, kad galiu išsirinkti bet kurią vietą. Visgi atsisėdau netoliese jos.

-Be galo branginu tavo sprendimą padėti mums sugauti 7520,- pradėjo Tores. Tuo metu bandžiau įsitaisyti kėdėje, kad nesijausčiau nepatogiai. Galiausiai sudėjau rankas ant skreto.

-Ką?- leptelėjau.

-7520,- pakartojo moteris, pastebėdama mano sumišimą.- Subjektus, kuriuos tyrinėjame, pavadiname skaičių kombinacija, nes nežinome jų vardų.

-Šoklys,- pasakiau pirmą į galvą šovusį žodį. Tores pakėlė antakius.- Taip galėjote pavadinti tą pagrobėją. Kaip kokį komiksų veikėją.