Zeros Feit gyvenimas

20.

Klyksmas užstrigo mano gerklėje. Spėjau pamatyti ankstyvo ryto saulę. Girdėjau, kaip suplazdeno mano suknelės kraštai. Tuomet stipriai užsimerkiau tarsi tikėdamasi, kad tai pavyks sušvelninti susidūrimą su žeme. Ir galbūt padidinti mano limitus išgyvenimo labui.

Tačiau staiga pajutau, kaip kažkas mane sučiumpa. Instinktyviai griebiau savo gelbėtoją. Netikėtai viskas nurimo. Jokio vėjo, ryškios šviesos. Tik mano ir dar vienos širdies plakimas.

Buvau apglėbusi Ilajų aplink kaklą ir nenorėjau paleisti. Širdis daužėsi į krūtinę, kvėpavimas trūkčiojo. Nežinojau, ar esu saugi, o gal tai tik mano keista vaizduotė.

-Sugavau,- ištarė Ilajus. Jis išpūtė orą man į ausį.

Pagaliau pakėliau į jį akis. Pasirodo, Ilajus tikrai spėjo mane sugauti ir teleportuoti į mano kambarį. Dabar abu sėdėjome ant žemės, o aš laikiausi stipriai apsikabinusi jį per kaklą ir susigūžusi ant jo krūtinės. Kai mūsų žvilgsniai susidūrė, iškaitau lyg pirtyje. Nesuvaldomas karštis smogė man į galvą, tačiau kelias sekundes negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo jo akių. Visgi karštis jau degino mano pilvą, todėl šoktelėjau lyg nuo atviros liepsnos.

-Kur Ametas?- išpyškinau vėdindamasi. Aišku, nemosikavau rankomis tarsi vėduoklėmis, bet pradėjau giliau kvėpuoti, kad nenualpčiau.

-Palikau jį apačioje, o tada grįžau tavęs...- sulemeno Ilajus. Jis neatrodė sutrikęs, tikriausiai labiau priblokštas mano elgesio. Kažin, ar jis galvojo, kad aš nenormali, jog laikiausi įsikibusi į jį?

Staiga visą namą perskrodė mano senelės balsas. Nereikėjo net super klausos, kad tai išgirsčiau.

-Zera!

Susižvalgėme su Ilajumi. Tuomet nespėjus mano sielai palikti kūno, atsidūriau apačioje. Už manęs akimirksniu atsirado ir Ilajus.

Svetainėje ant sofos už galvos viena ranka susiėmęs sėdėjo Ametas, o senelė buvo ką tik įėjusi vidun. Ji pažiūrėjo į mane pro primerktas akis, tada jos plėšrūniškas žvilgsnis nuslydo į Ilajų.

-Feit, kodėl aš tavo namuose?- sumurmėjo Ametas mane išvydęs. Tada jis pažvelgė į savo delnus lyg jie kažką galėtų pasakyti.

Senelės žvilgsnis gręžė mane kiaurai. Tik keletą kartų per visą savo gyvenimą esu mačiusi ją tokią piktą. Norėčiau dabar tiesiog išgaruoti ore, tačiau atėjo metas susidurti su atsakomybe.

-Galiu viską paaiškinti,- pratariau gniauždama rankas.

-Taip, Zera, pats metas tai padaryti.

.

Atsisėdau virtuvėje priešais senelę. Ilajus už stalo krašto, kad būtų senelės akiratyje, bet nesimaišytų, o Ametas pasiliko svetainėje. Nežinojau, kiek dabar valandų, bet jau buvo ankstyvas šeštadienio rytas. Visgi be viso paaiškinimo, kas vyko, neturėjau leidimo pailsėti.

Pradėdama nuo Amendos Tores ir Eros užbaigiau ties Raudonąja kaukole ir Aika. Kai papasakojau, kad buvome pagrobti visi trys, Ilajus įsiterpė, jog tai jo kaltė. Dievaži, jis nežinojo, kad mano senelė nėra jau toks gerumo įsikūnijimas kaip gali atrodyti.

-Ne, aš pati į tai įsivėliau,- pasiaiškinau.- Mano tėvai buvo į tai įsivėlę ir dabar dėl jų eksperimento esu tokia. Nebegaliu daugiau slėpti savo gebėjimų ar jų visai nenaudoti.

-Žinau,- galiausiai atsiduso senelė nuleisdama akis į sudėtas ant stalo rankas. Ištiesiau nugarą kilstelėdama antakius.- Apie Aiką Broks esu daugiau girdėjusi nei manai. Ne vieną kartą buvau sutikusi tą merginą, kai mano dukra, tavo motina, pradėjo dirbti institute. Aika buvo apsėsta tavo tėvais. Bet iš gerosios pusės. Ji buvo sužavėta savo mokytojais. Visgi tada ją buvo galima suprasti. Aika norėjo pripažinimo, ji neturėjo šeimos, jai sunkiai sekėsi pritapti. Pamačiusi galimybę tapti svarbesne, ji norėjo prisidėti prie tavo tėvų atradimo, kuris turėjo likti paslaptimi. Dėl to tavo tėvai privalėjo ją atstumti. Tas atradimas, medžiaga, nebuvo aiškios jos galimybės. Buvo rizikinga, jei ji patektų į blogas rankas.