Zeros Feit gyvenimas

21.

Susikrimtusi įžengiau į savo namus užtrenkdama duris. Visi esantys viduje atsisuko į mane. Jau norėjau pareikšti, kad Ilajus mus išdavė ir sugrįžo pas Aiką, tačiau Miša užbėgo pirmesnė.

-Ne kokios naujienos. Ameto DNR yra pakitimų. Tik kol kas dar neaišku, ką jis sugeba.

Nejučia mano pečiai suglebo. Žvilgtelėjau į Ametą. Jis sėdėjo virtuvėje, pasirėmęs smakrą ir nuklydęs kažkur savo mintyse.

-Kada jam reikės injekcijos?- paklausiau. Galbūt Miša ir Amenda dar jam visko nepapasakojo nenorėdamos gąsdinti.

-Nežinau, bet turint omenyje, kad mergina su uragano galiomis po dienos prarado galias ir dar kitą dieną mirė, tikriausiai nedaug,- gūžtelėjo pečiais Miša.

-O kur Ilajus?- kilstelėjo antakius Amenda.

Susiraukiau prie to sugrįždama.

-Tai dar viena problema. Jis sakė, kad gali viską užbaigti, tad esu įsitikinusi, kad nuėjo pas Aiką padaryti tai, dėl ko jai reikia teleportuotojo.

Amendos žvilgsnis pasikeitė. Užsitraukė nerimo šydas, per kurį negalėjau suprasti, ar moteris kažką žinojo, ar tiesiog jaudinosi dėl Ilajaus. Tačiau nuo manęs ji nieko negali paslėpti.

-Ar kažką darysite?- ryžtingai paklausiau.- Galbūt reikėtų patikrinti RK būstinę.

-Ten jau tuščia,- atsakė Amenda nusisukdama.- Aika nėra tokia kvaila. Jos visa įranga, su kuria ji kuria Apdovanotuosius, gerai paslėpta. Tikriausiai ten bus ir Ilajus.

-Gaila, kad nebeturime savo įrangos,- atsiduso Miša.- Hektoras bent tuo buvo naudingas, kad sukūrė prietaisą galintį sekti galias turinčius žmones.

Mišai ištarus tą vardą, mano galvoje tarsi kažkas pokštelėjo.

-Hektoras,- sumurmėjau, tuomet pakėliau akis į Mišą ir Amendą.- Jis išdavė Erą, dabar yra vienas iš Aikos savanorių. Kai buvome RK būstinėje, jis mane užpuolė, o jo galios buvo labai panašios į manąsias. Jis netgi galimai stipresnis.

-Siaubas... Tikriausiai to ir buvo galima tikėtis,- nerimastingai susiraukusi ištarė Miša.- Hektoras visiškai neturi žmogiškumo. Todėl kuo puikiausiai tinka Aikos komandoje. Niekšas.

Mergina vos ne spjaute išspjovė. Jos neapykanta tam vaikinui tik dar labiau padidėjo.

-Taip, bet kai jis mane užpuolė, tai buvo rimta,- tęsiau.- Ta prasme, kiti savanoriai tiesiog kovėsi, o Hektoras norėjo mane nužudyti. Jei ne Ilajus, dabar čia manęs nebūtų.- Akimirkai mano balsas užlūžo. Prisiminiau tą baimę.- Maniau, kad Aikai esu reikalinga. Ar bent jau ji nenori manęs nuskriausti.

Miša stovėjo susiėmusi iš širdies, tačiau Amenda suspaudė lūpas.

-Būtent,- pratarė moteris. Kilstelėjau antakius nesuprasdama.- Tai buvo išbandymas.

-Ką? Na, aš tikrai nesu nemirtinga,- susiraukiau niekaip negalėdama tuo patikėti.

-Hektoras nebūtų tavęs nužudęs. Jis tik norėjo tave įbauginti, kad panaudotum visą savo galių potencialą.

Vėpsojau į Amendą, kuri kalbėjo lyg padariusi didžiulį atradimą. Kiek save prisimenu, tą momentą maniau, kad apsiverksiu. Apie jokį savo gebėjimų panaudojimą net negalvojau.

-Gerai. Dabar jau tai nebesvarbu. Ilajus padarė pati kvailiausią sprendimą ir reikia tai ištaisyti.

-Aš ir Miša su tuo susitvarkysime,- teigė Amenda. Rodos, ji pasiruošė eiti.- Tu lieki čia su Ametu, jei kas nors pasikeistų.