Zeros Feit gyvenimas

9.

Šiuo metu maistas buvo mano oras. Jau dvi dienas iš eilės valgau be perstojo. Pusryčiai, pietūs, vakarienė ir dar visokie užkandžiai. Kai Šoklį išsivežė Era, Amenda pasakė, kad jai nepaprastai padėjau ir galiu pailsėti.

Nebuvau pavargusi ar išsekusi. To vaikino sugavimas buvo daug paprastesnis nei tikėjausi. Tačiau, turėjau pripažinti, buvau išsigandusi. Pirmą kartą gyvenime susidūriau su tokiu kaip aš. Todėl man reikėjo atsigauti. Grįžti vėl į normalų ritmą.

-Atrodai lyg nevalgiusi visą mėnesį,- tarstelėjo senelė pažiūrėdama į mane lyg mano oda būtų pažaliavusi.

Sėdėjau ant sofos prie įjungto televizoriaus ir šlamščiau sūrio salotas.

-Tikriausiai dėl mokslų,- pasakiau gūžtelėdama pečiais.- Stresas.

Dėl streso nemelavau. Nerimavau ir jaudinausi, ar dar sulauksiu skambučio iš Eros. Be galo smalsavau dėl to vaikino. Kas jis toks ir kodėl grobė žmones. Žinoma, geriau su juo daugiau nesusidurti. Per mane jis pakliuvo į Eros rankas.

Nejučia mano dėmesys sustojo ties šviesiaplauke žinių vedėja televizoriuje. Senelė atsisėdo šalia, kaip ir kiekvieną vakarą pasiruošusi žiūrėti žinias.

-Kol kas užfiksuoti trejų jaunuolių tarp šešiolikos ir dvidešimt dviejų dingimai,- kalbėjo vedėja išlaikydama profesionalumą.- Policija neranda jokių ženklų, ar tai pagrobimas. Tarp dingusiųjų nėra jokio ryšio, tačiau taip pat nesulaukiama žinių iš galimo pagrobėjo. Kitos naujienos, neseniai įvykęs žemės drebėjimas mokslininkams kelia daug klausimų, neva tai galėjo būti sukelta dirbtiniu būdu.

Staiga praradau apetitą. Salotos pasidarė neskanios. Pirmosios vakaro žinios ir jos jau susijusios su manimi. Norėjau prasmegti skradžiai žemės. Žinoma, niekur nebuvau paminėta, tačiau žinojau, kad tuos jaunuolius pagrobė vaikinas galintis teleportuotis, ir dalyvavau pačiame žemės drebėjimo centre.

Nejučia krūptelėjau išgirdusi vibruojant mano telefoną. Atsistojau nunešti salotų į virtuvę ir atsiliepiau.

-Man labai reikia tavo pagalbos,- iškart išpyškino balsas kitame laido gale.- Gali atvažiuoti?

Prikandau liežuvį. Tai buvo Ametas.

-Kokios pagalbos?

-Tu man skolinga paslaugą,- nusuko mano klausimą jis.

Susiraukiau mintyse nusikeikdama. Taip ir maniau, kad Ametas naudosis visa šita kvailai susiklosčiusia situacija.

-Gerai, kur tu?

-Vitkonte.

-Kur?- susiviepiau.- Kaip tavo manymu aš iki ten nusigausiu?

-Taksi,- pasiūlė vaikinas. Jis kalbėjo gana tyliai.- Prašau, man labai reikia tavo pagalbos. Būtent tavo.

-O, varge.- Pirštais suspaudžiau smilkinius.- Gerai, lauk.

Padėjusi ragelį tuoj pat palipau viršun ir pagriebusi odinę striukę ir rankinę nusileidau apačion.

-Ametas pakvietė susitikti,- pasakiau darydama duris. Senelė pasuko galvą į mane, tad tikriausiai išgirdo. Kitą dieną jai teks tai paaiškinti. Vėl turėsiu meluoti, bet kitaip negaliu. Nenoriu net pagalvoti, kas nutiktų, jei ji žinotų, kas šiuo metu dedasi su mano gyvenimu.

.

Nemėgau važiuoti taksi. Ypač tamsiais vakarais. Tačiau nukakti į Vitkonto rajoną negalėjau pėsčiomis, nes vien mašina kelio buvo apie keturiasdešimt minučių, o naudotis savo super greičiu būtų neatsakinga.

Išlipusi prie degalinės, ėmiau dairytis Ameto. Kai paskambinau pasiklausti, kur jis, vaikinas pasakė eiti tiesiai. Taip, tiesiog tiesiai.

Vitkonto rajonas buvo tarsi kelias iš Niujorko civilizacijos. Naktimis čia slankioti pavojinga, aplinkui kelių kilometrų atstumu vien miškai, o kuo tolyn, tuo mažiau pastatų. Tad neturėjau nė menkiausio suvokimo ko čia prireikė Ametui.