Zeros Feit gyvenimas

24.

Nemačiau, kur prapuolė Aika. Laboratorijoje įvyko šioks toks sąmyšis, kažkas puolė pastatą, tad RK agentai bėgo laukan. Vyliausi, kad Amendos žmonės suskubo į pagalbą. Galbūt pagaliau šis pragaras baigsis.

Tačiau per anksti apie tai pagalvojau. Vos tik atsisukau susidūriau su smūgiu į nosį. Jis nebuvo stiprus kaip Aikos, bet vis tiek nusigręžiau tramdydama ašaras. Skausmas perėjo per visą veidą, o netrukus pajutau ir kraują.

-Po galais,- nusikeikiau rankomis nusivalydama nosį. Tada giliai įkvėpiau, rodos, nosis nelūžo, ir atsisukau į savo skriaudiką.- Tai proto galia nebeveikia, kad nusprendei darbuotis rankomis?

-Dar ir kaip veikia,- išsišiepė telepatas. Mudu pernelyg dažnai atsiduriame akistatoje, bet vis dar nežinau jo vardo.- Tik norėjau pajusti kitokį malonumą.

Visgi jis ir vėl griebėsi savo galios. Gręžimo jausmas apėmė visą galvą.

-Tu silpsti,- ištariau primerkusi akis. Atrodė, kad laboratorijoje zvimbė įkyrios musės.- Paleidai Ilajų, o dabar net nesugebi įveikti manęs. Jei nesusileisi injekcijos, greitai mirsi.

Telepatas piktai susiraukė ir ištempė nosies šnerves.

-Turiu užduotį, kurią privalau atlikti,- atsakė jis.

-Aika liepė mane saugoti,- atspėjau.- Kur ji pati? Tuoj jus visus sugaus, o ji slepiasi. Tiesiog spruk, kol gali.

Telepatas prisimerkė, o mano galva tarsi susitraukė. Tai buvo kur kas stipriau. Galbūt telepatas dar nesilpo. Bet jis buvo labiausiai erzinantis Aikos savanoris. Jo lindimas į mano galvą buvo nepakenčiamas. Norėjau tiesiog išsiplėšti sau smegenis.

Tačiau vis dėlto buvau ištvermingesnė nei telepatas manė. Surikau pro sukąstus dantis ir puoliau vaikiną. Pastūmiau jį abejomis rankomis. Iš mano kūno perėjusi jėga nutėškė jį į tolį. Telepatas parkrito ant užpakalio ir nuslydęs grindimis atsitrenkė į sieną. Jo galva nuviro, o maniškėje pasidarė ramu. Gal dabar kurį laiką jis nustos vesti mane iš proto.

-Įspūdinga, panele Feit.

Aika sugrįžo. Mudvi buvome vienos, neskaitant sąmonę praradusio telepato. Net nepastebėjau, kaip visi agentai dingo. Tik vyliausi, kad Ametui ir Ilajui viskas gerai.

-Amenda Tores tave jau surado, tad gali tiesiog pasiduoti,- pasakiau suspausdama kumščius. Pati netikėjau, kad Aika tai padarytų.

-Žinau,- linktelėjo moteris. Ji pakėlė savo rankas ir pažvelgė į jas lyg tikrindama, ar viskas gerai. Tikriausiai taip nebuvo. Virtus naikino jos kūną.- Kaip direktorė organizacijos, kuri slėpė tikrąją savo paskirtį, ji sugebėjo išlaikyti nemažai žmonių. Raudonoji kaukolė demaskuota, rėmėjai greičiausiai jau išsislapstė. Bet tai jau buvau numačiusi. Niekuo negali pasikliauti, žinojau, kad turiu tik save. Kaip visada ir buvo. Todėl neketinu palikti savo darbo ir pasiduoti.

Tai pasakiusi ji akimirksniu atsidūrė prie manęs ir smogė. Nebuvau pratusi prie savęs verto priešininko, todėl ir vėl nespėjau sureaguoti. Tik šį kartą buvau nublokšta į kapsulę.

Nugarą sukaustė skausmas, o akyse aptemo. Jei nebūčiau super mergina, tikriausiai būčiau perlūžusi pusiau. Bandžiau keltis, tačiau tai nebuvo lengva užduotis. Nuo smūgio kapsulė suskilo, dangtis įlūžo, ji pradėjo rūkti. Nejučia pajutau karštį ties liemeniu ir nuleidusi akis išvydau besisunkiantį kraują per baltus marškinėlius. Pamačiusi žaizdą, pajutau ir aštrų skausmą. Tikriausiai įsipjoviau per suskilusio dangčio atplaišą.

Norėjau taip ir toliau gulėti, nes atsikelti buvo per sunku. Jaučiausi išsekusi, tokia kova buvo ne man. Nebuvau tam pasiruošusi. Tačiau kapsulė pradėjo spragsėti, iš jos kilo žiežirbos. Po laboratoriją pasklido radiacija. Nenusimaniau, kokį pavojų tai gali sukelti, bet nenorėjau, kad pasikartotų tos dienos įvykis, kai sprogo reaktorius.