Zeros Feit gyvenimas

17.

Amenda Tores - tvirto charakterio moteris, kuri pilnai savimi pasitikėjo ir turėjo aštrų žvilgsnį, įžengė į mažutį Mišos butą ir tarsi įnešė kovos ir ryžto pritvinkusio oro vidun. Ilajus netarė jai nė žodžio, nors Amenda pasakė, kad džiaugiasi, jog jam viskas gerai. Taip, žinoma, kad jam gerai. Nėriausi dėl to iš kailio. Visgi ji man padėkojo už pagalbą. Tada pasakė, kad turi išeitį Ilajaus vaisto gamybai. Ji rado duombazėje Raudonosios kaukolės eksperimentinio tirpalo K-2 sudėtį. Aišku, K-2 buvo nesėkmingas, tačiau Mišą tai galėjo užvesti ant kelio.

Tuo tarpu aš pasijutau nereikalinga. Ilajus žvelgė į mane iš šalies, galbūt norėjo pasikalbėti akis į akį, bet buvau pavargusi ir nieko nenorėjau girdėti. Be to, man vis dar reikėjo lankyti mokyklą, todėl pasakiau, kad jeigu ko prireiks, tegu kreipiasi, o dabar grįžtu namo. Žinoma, visko taip palikti nenorėjau. Tikėjausi atsakymų ir iš Amendos, tačiau paliksiu tai vėliau, kai susitvarkysiu su savo tikruoju gyvenimu.

Per pietų pertrauką valgykloje susiradau nuošalesnę vietą ir pradėjau daryti namų darbus, kuriuos jau seniai buvau pamiršusi. Krapštydama galvą tušinuko galu bandžiau išspręsti matematikos užduotis, tačiau negalėjau išmesti minčių, ką dabar veikia Amenda, Miša ir Ilajus.

-Ką čia viena veiki?

Krūptelėjau, mano širdis šoktelėjo per gerklę. Negirdėjau, kaip atėjo Ametas ir atsisėdo šalia manęs.

-Aš užsiėmusi,- burbtelėjau ir vėl nuleidau galvą į knygą. Dabar jau visas susikaupimas nuėjo šuniui ant uodegos. Visgi Ametas nesitraukė. Pasukusi galvą pažiūrėjau į jį.- Čia pilna tavo draugų, nebijai, kad jie pamatys, jog sėdi šalia manęs?

-Liaukis, Zera,- neva įsižeisdamas susiraukė Ametas.- Juk aš ir tavo draugas. Net po to, kai atmetei mano pasiūlymą nueiti kartu į pasimatymą.

Akimirkai vos nepaspringau oru, kurį įkvėpiau. Tai buvo tikra. Ametas tikrai kvietė mane į pasimatymą. Tačiau labai ne laiku ir netinkamoje vietoje, kai sergėjau Ilajų.

Netrukus išvydau Peką ir jos drauges. Mergina pamatė mane ir Ametą, tačiau nusisuko sugavusi mano žvilgsnį.

-Gal tuomet sutiksi eiti kartu į pavasario balių?

Šis vaikinas neleido man atsikvėpti. Išplėtusi akis pasukau galvą į jį. Kodėl dabar? Kai mano gyvenime buvo per daug rūpesčių, jog galėčiau tiesiog normaliai leisti savo laiką lyg paprasta paauglė. Visada tokia norėjau būti ir laukiau akimirkos, kada būsiu pastebėta. Ir štai peršokau savo normalios paauglystės laikotarpį kovodama su blogais žmonėmis ir bandydama išgyventi.

-Neisiu į pavasario balių,- atsakiau atsidusdama.- Šokius organizuoja Peka, tad tikrai nenoriu ten rodytis.

-Kaip tai,- ištarė nusivylęs vaikinas.- Feit, praleidi geriausią dalyką savo gyvenime. Na ir kas, kad mano pusseserė užsiima organizavimu. Ji neatrenka kas gali dalyvauti, o kas ne. Be to, Peka nežino, kad tu čia kiečiausia.

Ametas kreivai šyptelėjo lyg koks klastūnas.

-Po perkūnais...- sumurmėjau nepatenkinta, kad jis ir vėl kiša mano super sugebėjimus.- Tiesiog neturiu laiko kažkokiems kvailiems šokiams.- Atsistojau pasiimdama į rankas visus savo daiktus.- Turiu eiti, reikia sutvarkyti daug asmeninių problemų.

Palikusi Ametą išėjau į koridorių. Greitai suskambės skambutis, bet turėjau laisvą valandą iki kitos pamokos. Pasinaudojusi proga užėjau į tualetą. Viduje nieko nebuvo, tad galėjau neskubėti. Pasimečiau kuprinę tarp kojų ir pakišau rankas po šiltu vandeniu.

Ametas anksčiau niekada manęs nepastebėdavo. Ta prasme, jis buvo mane užkalbinęs keletą kartų, dėl mokslų, žinoma, arba tada baseine, kai netikėtai su juo susidūriau. Tačiau niekada kaip draugas. Tik dėl mano galių buvau pastebėta ir dabar dėl jų jis kviečia mane į pasimatymą. Buvau niekas palyginus su kitomis merginomis, su kuriomis jis bendravo. Išdrikusiais plaukais, neišsiskirianti su aptįsusiais džemperiais.