Zeros Feit gyvenimas

2.

Savo galių viešai demonstruoti negalėjau. Be jokių išimčių. Senelė mane nuo pat pradžių pradėjo mokyti, kad savo sugebėjimus turiu slėpti. Tačiau tai nereiškė, kad nepažinojau savo galių ir jų neišbandžiau. Pavyzdžiui, kai reikėdavo akimirksniu atsirasti mokykloje ar patraukti namuose griozdišką spintą, kad senelė galėtų išvalyti dulkes. Ar kitaip pasilengvinti sau gyvenimą.

Mudvi vienos su senele gyvenome jaukioje ir tylioje Hemenso gatvėje, daugelio vadinamoje pensininkų rajonu. Ir taip, aš buvau vienintelė paauglė gyvenanti šioje gatvėje. Žuvus mano tėvams, senelė pasiėmė mane į savo globą. Hemenso gatvėje buvo saugu, jokių užpuolimų ar smalsių kaimynų. Čia buvo geriausia vieta paslėpti mane.

Pakilau iš lovos lyg drakula suvokusi, kad mano žadintuvas nesuskambėjo. Mano akys buvo išplėstos, paakiai patinę. Atrodė lyg būčiau šėlusi iki paryčių.

Iki mokyklos buvo ilgokas kelias, o kad dar rytas būtų smagesnis, nespėjau nė į vieną autobusą. Teko paskubėti, tad valydamasi dantis vilkausi megztinį. Galiausiai išbėgau į lauką vilkdamasi striukę ir tempdama rankose kuprinę. Turėsiu bėgti, nes iki skambučio liko vos dešimt minučių, o dar pirmą pamoką rašau istorijos testą.

Apsidairiau, ar aplinkui nėra žmonių, ir įsitikinusi, kad šiuo metu manęs niekas neturėtų pastebėti, pasileidau bėgti savo superiniu greičiu. Per kelias minutes atsidūriau paskutinėje gatvėje iki mokyklos. Čia teko sustoti, nes gatvėje vaikščiojo daug žmonių. Spraudžiausi pro jų alkūnes skindamasi kelią, kol pagaliau pasiekiau mokyklos kiemą.

Skambutis nuskambėjo prieš man užlipant laiptais. Mokiniai jau buvo ką tik suėję į klases, tad nubėgau koridoriumi.

Įėjau į klasę visa suplukusi. Mano nugara žliaugė prakaitas, net bijojau nusivilkti striukę, nes megztinį tikriausiai buvo galima išgręžti.

Klasėje sėdintys mokiniai sužiuro į mane taip lyg aš būčiau psichopatė žudikė. Nusukau akis, kad nematyčiau jų veidų ir nusliūkinau prie mokytojos stalo. Ši žiūrėjo į mane pro akinių viršų.

-Atsiprašau, kad pavėlavau,- sulemenau ir pasiėmusi testą atsisėdau į savo vietą, antrame suole.

"Kažkas pamiršo pasinaudoti šukomis"- išgirdau Pekos balsą. Ji su savo draugėmis paslapčia juokėsi, manydamos, jog ničnieko negirdžiu.

Žinau, kad neišsišukavau savo prakeiktų plaukų. Nereikia man priminti. Kaip vakar nuėjau gulti susirišusi savo tamsius plaukus į kuodą, taip ir atsikėliau. Prisipažinsiu - nesu rytinių ritualų fanė. Tad plaukų šukavimasis iš tikro man tik laiko gaišimas, kai geriau galiu ilgiau pamiegoti.

Testas turėjo trukti dvidešimt minučių. Man dar reikėjo penkių minučių, kad atsigaučiau. Dievaži, neprisimenu, kada taip greitai bėgau. Paskutinį kartą, kai naudojausi šia privilegija, turėdavau sustoti, kai pamatydavau kokį praeivį ar automobilį. Šįkart didžiąją laiko dalį tiesiog skriejau.

-Ei.

Kažkas kumštelėjo man į nugarą. Apsimečiau, kad nepajutau. Gali būti, kad man pasivaideno.

-Ei, Feit.

Kilstelėjau galvą. Rodos, tikrai kažkas į mane kreipėsi. Patikrinau, ar mokytoja nežiūri į mano pusę ir kiek pasukau galvą.

-Trečio atsakymas.

Turėjau mirktelėti kelis kartus. Aišku, išgirdau, ką sakė, tačiau kaip kvaiša akimirkai praradau žadą. Ametas per istoriją visą laiką sėdėjo ir tebesėdi už manęs. Bet niekada į mane nesikreipdavo. O per vieną savaitę jau antrą kartą susiduriu su juo.

Pažiūrėjau į savo testą. Jau buvau jį pabaigusi. Mokytoja visada duoda penktokų lygio testus, nes manė, kad mūsų karta yra vienuolikmečių proto, tad reikia mokytis palengva. Na, bet vis tiek nepaskaitęs istorijos vadovėlio, nieko neparašysi. Todėl vakar ir sėdėjau snūduriuodama iki pat vidurnakčio. Tai paaiškina, kodėl pramiegojau.