Zeros Feit gyvenimas

14.

Kaip bėgdama nuo pavojingų žmonių, visai puikiai tramdžiau viduje verdančią paniką. Ilajus taip pat. Vaikinas atrodė išvargęs. Be vaisto jis silpo, o vis tiek sugebėjo mudu teleportuoti laukan. Tai jam tikrai kainavo daug energijos.

Nupirkau du bilietus, tada abu atsisėdome gale. Tikriausiai autobusu dabar važiuoti saugiausia. Nežinau, ar galėjau naudotis savo greituoju bėgimu kartu su kitu žmogumi. Nebuvo laiko tam išsiaiškinti.

Autobusas buvo beveik tuščias. Spoksojau į priekį malšindama smarkiai plakančią širdį. Vis galvojau, kaip prikūliau tuos vyrus. Tik šią akimirką pradėjau suvokti, į kokį pavojų įklimpau. Jis kaip purvas murkdė į savo masę.

Staiga pajutau didesnį svorį sau ant peties. Ilajus nunarino galvą. Sustingau atsargiai nuleisdama akis į jį. Jis buvo užsimerkęs, tikriausiai net nesuvokė, kad užsnūdo atrėmęs į mane. Viena juodų plaukų sruoga užkrito ant akies galu liesdama nosį. Nejučia man pasidarė karšta. Širdies plakimas pasikeitė. Tiesą pasakius, jis nurimo, bet kiekvienas dūžis tarsi mušė didesnį karštį mano kūne.

Kodėl kelias iki namų staiga pasidarė toks velniškai ilgas?

Negalėjau atsipalaiduoti. Buvau įsitempusi. Iš dalies nenorėjau sutrukdyti Ilajui ilsėtis, tačiau taip pat jaučiausi pasimetusi. Visgi pagaliau autobuse pasigirdo pyptelėjimas ir stotelės pranešimas. Ilajus pabudo. Vos tik jis pakėlė galvą atsistojau.

-Mūsų stotelė. Lipam.

Nutariau, kad mano namai saugiausia vieta paslėpti Ilajų, tačiau nepagalvojau, jog gyvenu kartu su savo griežta senele. Padėjau vaikinui eiti prilaikydama jį už žasto ir nugaros, o tuo pačiu rezgiau, kaip nusigauti iki mano kambario.

-Reikės būti labai tyliems,- pasakiau vaikinui.- Mano senelė dabar turėtų žiūrėti vakaro žinias, todėl ji sėdės svetainėje atsukusi mums nugarą. Turėtų būti viskas gerai. Tiesiog su ja pasisveikinsiu ir mudu palipsime laiptais į mano kambarį. Žinoma, jai kils klausimų, todėl reikia sugalvoti paaiškinimą, kur aš buvau. O jei tave pamatytų, pasakysiu, kad tu mano klasiokas. Naujokas, kuriam reikia pagalbos su namų darbais. Nors tai nelabai gerai...

Nejučia Ilajus prunkštelėjo pertraukdamas mano kalbėjimąsi su savimi. Susigėdusi užsičiaupiau. Nepanikuok, Zera. Jei jau tiek primelavai senelei, dar vienas melas tikrai nepakenks.

-Juk tavo senelė ne kalėjimo prižiūrėtoja,- tarstelėjo Ilajus.- Jeigu ką, pats pasitelksiu savo žavesiu ir viską jai paaiškinsiu.

Jis tyliai nusijuokė. Aišku, kad juokavo, tačiau tai manęs nenuramino.

Visgi mūsų didžiulei laimei, mano planas vyko sklandžiai. Senelė žiūrėjo žinias, kaip paprastai pasigarsinusi, kad netrukdytų pašaliniai garsai, ir sėdėjo sofoje, tai yra, atsukusi mums nugarą. Įvedžiau Ilajų vidun. Kambariai nebuvo dideli, vos keli dideli žingsniai iki laiptų, vedančių į mano kambarį.

-Labas!- šūktelėjau jau vesdama Ilajų viršun. Nemačiau, ar senelė atsisuko, bet ji nieko neatsakė. Gal net negirdėjo.

-Prašau, tik būk labai tyliai,- sušnibždėjau vaikinui. Kai atsidūrėme mano kambaryje, tarsi akmuo nuo širdies nusirito. Nepaisant to, kad turėjau didelę problemą savo kambaryje.

Pastūmiau Ilajui fotelį, o pati atsisėdau susikūprinusi ant lovos krašto. Mano nugara žliaugė prakaitas. Nusiėmiau nuo rankos prilaikantį tvarstį. Skausmo nebejutau ir galėjau judinti visus raumenis. Tuomet įsispoksojau į vaikiną, kuris sėdėjo užvertęs galvą ir atrodė, kad miega.

-Taigi,- pradėjau tikėdamasi, jog jis tikrai užmigo.

-Ačiū,- nejučia ištarė Ilajus. Jis pakreipė galvą, kad galėtų pažiūrėti į mane.- Bet tau nereikėjo tiek dėl manęs stengtis.